Klaipėdos akvarelės: namai ir žmonės (502)

"Tarybinės Klaipėdos" korespondente dirbusi J. Zvonkuvienė, o tikriausiai ir Donatas Zvonkus turėjo, kaip šiandien sakoma, ateities viziją, kaip jie gyvens susilaukę 2-ojo vaikelio. Redakcija - gal už pusantro šimto metrų nuo namų, Donatui darbas irgi arti. Praktiškieji žemaičiai suvokė tuos pranašumus.

O 1977 metų lapkričio 6-ąją gimęs Deivydas buvo auginamas taip: "Uždedu ilgai grojančią Bethoveno plokštelę - ir į darbą... Paskui parbėgu, apverčiu antrą pusę - vėl į darbą. Vėliau parbėgus, kartais ir vystyklus pakeitus, pamaitinus, ant patefono suktis uždedu Vivaldžio "Metų laikus" - vėl į darbą... Vivaldis mano mažajam Deivydui labiausiai patikdavo. Ir būdavau rami - tikrai nepravirks ir neerzins rusakalbės kaimynės "komunalkėje",- apie tai, kaip derino darbą tušinuku (kompiuterių dar nebuvo, o rašomosios mašinėlės redakcijoje tebuvo vos kelios) šiandien prisimena Janina.

Dėl vyresniojo sūnaus Romo, lankiusio darželį, ji buvo rami. O štai paūgėjusį Deivydą, sykiu ir Romą, skaudančia širdimi vis dėlto teko "priduoti" į savaitinį darželį Giruliuose.

Daugiataučiame kolektyve

"Tarybinės Klaipėdos" kolektyvas neišskyrė iš kitų kontorų mieste - jis buvo daugiatautis: "chacholais" - ukrainiečiais save išpažįstantieji, kai kurie kiti nevengdavo prisipažinti esą baltarusiai, žydai save priskirdavo rusams (na, tokie buvo laikai).

Labai stebėdavausi, kad redakcijoje dirbantys rusai, dažniausiai karo veteranams priskiriami ir Klaipėdoje "nusėdę" nuo 1945-ųjų, kokia nors proga pareikšdavo "Ja na vašem tureckom ne ponimaju" ("Aš jūsų turkų kalbos nesuprantu."). Kadangi visi, neišskiriant ir J. Zvonkuvienės, puikiai kirtome rusiškai, į tuos pareiškimus nekreipdavom dėmesio ir per "gamybinius" visai nebuvo sunku ta, o ne gimtąja, kalba bendrauti.

Tik kartą, kai karo veteranė Zinaida Šutova, man pradėjus dirbti šiame laikraštyje jau buvo pensininkė, tačiau "tarškino" teletaipu (kažkas panašaus į telegrafą, kuriuo būdavo siunčiamos oficialios agentūrų TASS ar Eltos paruoštos medžiagos), Klaipėdoje gyvenusi nuo 1945-ųjų, gal 1978 ar 1979 metais prisipažino nė karto nebuvusi Smiltynėje, labai nustebau. Kaip gyventi Klaipėdoje ir nors kartelį neperplaukti keltu marių… Ką bekalbėti apie lietuvių kalbos "įkirtimą".

ČIULBUONĖLIS. Savaitgaliais iš darželio į namus Lietuvininkų aikštėje parsivežti Romukas ir Deivydukas mamytei norėdavo raportuoti, ką per savaitę darželyje pramokę. Pirmenybė būdavo suteikiama, žinoma, mažajam. Jis dažniausiai mamai čiulbėdavo išmoktas daineles. Vyresniojo Romo "raportai" būdavo žodiniai - ką valgę, kur ėję, ką matę. Mažųjų patirtimi tėvas nelabai domėjosi - darbas, namelio statyba kolektyviniame sode ėmė viršų.

Daugelio mūsų rašinių vertinimai priklausė būtent nuo karo veteranų partinio skonio ir vertybių skalės. J. Zvonkuvienės reportažai ne itin buvo vertinami, kol apie jų išskirtinumą per gamybinius neprabilo jau tuomet žurnalistikos patriarchams priskiriamas Pranas Martinkus, nors kartais patyliukais mėgdavome pasišaipyti iš jo: "O pas mus, Tauragėje..."

Janinai jo nuomonė buvo labai svarbi. Dar svarbesnė buvo pramonės skyriuje dirbusio ir apie statybas rašiusio Vytauto Bajoro nuomonė. Jis komplimentais dėl kolegų rašinių nesisvaidė, bet "ant ausies" pašnabždėtas geras žodis Janiną pakeldavo lig debesų. O "neakivaizdžiai", šiandien ji pripažįsta, iš V. Bajoro rašinių daug ko mokėsi.

Tie vyresniojo kolegos šnabždesiai buvo paskatinimas žurnalistikoje minti takus, kuriais, dažniausiai susitelkęs į socialistinį lenktyniavimą, pramonės įdirbių procentus, sugautų žuvų tonas, retas drįsdavo, o svarbiausiai, turėdavo laiko vaikščioti.

Nepaisant visų pasaulėžiūrų skirtumų, prie pačių pasidengto stalo redakcijos "menėje" susėsdavome labai draugiškai nusiteikę. Čia mums būdavo teikiami garbės raštai, netgi soc. lenktyniavimo medaliai - kas daugiausiai parašė savų ir laikraščiui paruošė  skaitytojų laiškų. O šiuos paruošti buvo daugiau vargo nei kokius du tris parašyti pačiam. Tad kūrybingai dirbantiems tapti soc. lenktynių nugalėtojais nebuvo lengva, o tiksliau, neįmanoma. Nei Janinai Zvonkuvienei, nei Soniai Mininai, nei Zitai Tallat Kelpšaitei, nei Jelenai Listopad, nei Valerijui Bucykui.

Mes, tuomet dar jaunimėlis, knisdavomės su tais skaitytojų laiškais ir dar lakstydavome pagal skaitytojų signalus. Lakstymo būdavo daug, o laikraščiui paruošti vertesnį straipsnį retai pavykdavo. Tad soc. lenktyniavimo laurai premijų pavidalu atitekdavo vyresniesiems, garbės raštai - jauniesiems.

Manau, kad tų raštų, niekam nereikalingų, dulka kiekvieno mano kartos žmogaus archyvuose. Dažnai jų prisižiūriu rašydama "Akvareles", kai žmogus, turintis 50 metų darbo stažą ir gaunantis apverktiną pensiją, jų trenkia ant stalo krūvas…

Bus daugiau.

Pradžia - 2007 m. balandžio 23 d., nuo 2014 m. išeina antradieniais. "Vakarų ekspreso" portale www.ve.lt skaitytojai "Akvareles" vienoje vietoje gali rasti meniu juostoje paspaudę nuorodą "Klaipėda".

Prašymas

Kitą savaitę tęsime žvalgytuves gyvenamųjų namų Lietuvininkų a. 1-7 ir Šaulių g. 29 komplekse. Prašytume atsiliepti šių namų gyventojus ar jų palikuonis, galinčius papasakoti apie savąsias šeimas ir namo kaimynus tel. 8 612 24184 arba el. pašto adresu [email protected]