Klaipėdos akvarelės: namai ir žmonės (489)

Taigi, 1945 metais iš evakuacijos Kazachstane į Lietuvą sugrįžęs ir ministerijos nukreiptas dirbti sugriautos Klaipėdos apgriautoje ligoninėje Ch. Cukermanas rūpinosi ne tik ligoninės palatų, paties pastato "sustygavimu" - nemažas galvosūkis buvo ir medikų kadrai.

Medikų bendruomenės augimas

Žinia, 1945-aisiais, kai Ch. Cukermanas buvo atsiųstas "tverti" apgriautos ligoninės, Klaipėda buvo visiškai tuščia. Tarpukario Lietuvos medicinos šviesuliai buvo pasitraukę į Vakarus arba dar 1941 m. pirmaisiais gyvuliniais vagonais spėti išbildinti į Sibiro "kurortus". Tad medikai, galintys, tuo labiau norintys, dirbti Klaipėdoje, buvo rankiojami iš visų "pasviečių". Taip ligoninėje pamažu radosi ir jau Lietuvoje pokariu medicinos žinių įgijusių gydytojų.

1950 m. į Klaipėdą dirbti atvykusi, vėliau ištekėjusi už ne tik Lietuvoje, bet ir toli už jos ribų pagarsėjusio fotografo Vaclovo Strauko, Emilija Straukienė didžiuojasi baigusi Vytauto Didžiojo universitetą, kuris netrukus tapo tiesiog Kauno medicinos institutu.

"Baigdama universitetą pagal įgytų žinių pažymius bene pati pirmoji kurse galėjau rinktis, kur noriu dirbti. Buvau romantikė, pasirinkau... Girulius. O juose - vaikų sanatorija. Visai ne mano profilis. Tai pagal Sveikatos skyriaus parėdymą atsidūriau jame, o paskui ir Raudonojo Kryžiaus ligoninėje. Mano skyriaus vedėjas, o sykiu ir mokytojas buvo Joelis Rikas", - prisiminė ji.

O štai Juzefa Kaladžinskienė į ligoninę atvyko 1955 m., skirtingai nei E. Straukienė, jau baigusi nebe Vytauto Didžiojo universitetą, bet Kauno medicinos institutą. Kadangi jos specializacija buvo ginekologija, viršininku gavo Ch. Cukermaną.

"Neturėjau kur gyventi, todėl buvau apgyvendinta jo kabinete", - pasakojo ji. Šiandien jau sunku beatsekti, ko ir kiek Juzefa pasisėmė iš didelės Ch. Cukermano patirties, o kiek jis galbūt mokėsi iš jaunos specialistės. Tačiau faktas, kad J. Kaladžinskienė po Ch. Cukermano, ir ne tik jo, bet ir ligoninės vyriausiojo gydytojo Zigmo Juškevičiaus, kitų kolegų sparnais išaugo iki Klaipėdos gimdymo namų vadovės.

Gimdymo namuose jai, kaip kadaise Ch. Cukermanui, teko rūpintis ir kadrais, ir medicinos įrankiais, ir lovomis, ir "šiepelėmis". Tai anuomet buvo itin sunku, nes pramonė dar nebuvo išvystyta tiek, kad gamintų kažkokias specialias lovas ar spinteles ligoninėms. Standartinės, geležinės, tiek gyventojams, tiek gimdyvėms. O kaip jau jos ant "sprendžinų" jaučiasi - niekam nebuvo įdomu, išskyrus medikus. Ir, žinoma, pačias gimdyves.

"Mane Klaipėdos ligoninėje labai globojo, mielai dalinosi sukaupta patirtimi, nešykštėjo patarimų sudėtingomis situacijomis", - šiltai savo jaunystės ir pirmuosius darbo metus prisiminė Juzefa.

GINEKOLOGAS. Sukėlus pusę Klaipėdos ant kojų ieškant Chaimo Cukermano ir jo šeimos nuotraukų, pasisekė rasti vienintelę - ginekologo portretą Respublikinės Klaipėdos ligoninės Vytauto Karaciejaus koliaže ant vienos iš ligoninės sienų.

1964 m. į ligoninę dirbti atvažiavo ir jaunoji specialistė Vita Elžbieta Metrikienė, vėliau Klaipėdoje tapusi kardiologijos šviesuliu. 1972 m. į šią ligoninę, baigusi tą patį Kauno medicinos institutą, dirbti atvažiavo ir dar viena pradedanti ginekologė, kilusi nuo Raseinių, Marija Kastanauskienė.

"Cukermaną dar užtikau, bet jis nebeoperuodavo. Stebėdavausi, kaip jis į kokius tyrimų turinius žiūrėdavo per mikroskopą, kai aš viską regėdavau ir be jo", - pirmuosius darbo įspūdžius greta ginekologo - Klaipėdos legendos - prisiminė ji.

Dalijimasis patirtimi

Kardiologai, ginekologai, terapeutai ir kitų specializacijų medikai virė tame pačiame katile, nes ryškiai apibrėžtų skyrių kontūrų tarsi ir nebuvo. Sudėtingesniais momentais, kai kildavo neaiškumų dėl diagnozių - visi čia pat: ir vyresnieji su didele patirtimi bei praktika, ir dar tik jos besisemiantys jaunieji. Vyresnieji patarimų tikrai nešykštėdavo, o ir žiniomis dalindavosi dosniai. "Rikas mokėjo vokiečių kalbą ir iš kažkur išknisdavo medicinos straipsnių ir netgi knygų. Ateidavo į ligoninę ir tuojau susikviesdavo visus "apšviesti", ką nauja diagnostikoje ar gydymo metoduose aptikdavo. Juk gyvenome už geležinės uždangos ir visai nieko nežinojome, kas ir kur medicinos srityje pasaulyje jau nužingsniavo. Riko pastangas mus šviesti labai vertinome. Vertinome ir tai, kai jis lyg niekur nieko mūsų nustatytas diagnozes apversdavo aukštyn kojomis. "Kaip čia gali būti?!" - ne vienas savyje pakunkuliuodavome, bet vėliau paaiškėdavo, kad ne mes, o Rikas buvo teisus", - prisiminė V. E. Metrikienė. Beje, ji buvo viena iš tų, kurie rūpinosi savo buvusio viršininko laidotuvėmis. J. Riko sūnus pageidavo, kad tėvas būtų palaidotas ne Klaipėdoje, o Vilniaus žydų kapinėse. Tas prašymas buvo įvykdytas.

Anonsas

Apie tai, kaip klostėsi Chaimo Cukermano ir Joelio Riko gyvenimai po Vilties gatvės 7-ojo namo, visai priešais ligoninę, stogu - po savaitės.

Bus daugiau. Pradžia - 2007 m. balandžio 23 d., nuo 2014 m. išeina antradieniais. "Vakarų ekspreso" portale www.ve.lt skaitytojai "Akvareles" vienoje vietoje gali rasti meniu juostoje paspaudę nuorodą "Klaipėda".

Prašymas

Kitą savaitę pratęsime žvalgytuves Vilties gatvės (anuomet - V. Lenino) 7-ajame name. Prašytume atsiliepti kitus šio namo gyventojus ar jų palikuonis, galinčius papasakoti apie savąsias šeimas ir namo kaimynus tel. 8 612 24184 arba el. pašto adresu [email protected]