Klaipėdos akvarelės: namai ir žmonės (460)

Praeitos savaitės "Akvarelėje" apžvelgėme Lichtinšainų šeimos aistras. Tarp jų liko nepaminėta viena - meilė gyvūnams. Pasak Aleksandro Lichtinšaino, namuose nuolat būdavo kačiukų, šuniukų, vienu metu priglobta net voveraitė.

Kukla

Vilties gatvės bute auklės Anelės iniciatyva atsirado "kiemterjerė". Niekieno neatsiklaususi ji parsivedė šunį, ir tiek. Ir davė vardą Kukla (liet. lėlė).

"Kiemterjerė" nieko lėliško neturėjo, buvo labai protinga kalė. Kai Marko šeimoje atsirado sūnus Joramas, ji nuolat budėdavo prie jo loveles. Ir kai kūdikis dėl ko nors pradėdavo muistytis, Kukla lėkdavo į kambarį, kuriame sėdėdavo suaugusieji, ir visais jai prieinamais būdais juos vesdavo pas Joramą.

O šiaip Kukla buvo lyg ir žaislas Aleksandrui, Elai, lyg ir draugė. Tačiau tikrąja šeimininke Kukla pripažino Anelę. Kalė nugaišo tuomet, kai negalėjo atsivesti palikuonių. Visi, kas yra turėję augintinių, puikiai žino, kokia drama, kai to augintinio nebėra. Taigi, po Kuklos Lichtinšainai labai ilgai šuns nebeturėjo. Bet atėjo metas, kai šuo vėl atsirado...

Cezaris

Tuo metu Lichtinšainų namai jau buvo ištuštėję. Markas gyvenimo kurti išvažiavo į Izraelį. Aleksandras, baigęs mokslus, sėsliai gyveno Vilniuje. Taip jau sutapo, kad po sąjūdinio A. Lichtinšaino nukryžiavimo, labai netrukus - 1993 metais - į dausas iškeliavo nuo vaikystės silpnos sveikatos visų mylėta ir puoselėta duktė ir sesutė Eločka.

Reikia įsivaizduoti, kaip ištuštėjusiuose namuose turėjo jaustis per egzekucijas ragintas nešdintis iš Lietuvos A. Lichtinšainas. Be jo organizuotumo, derybinio talento Klaipėda nebūtų turėjusi nei Jūrų muziejaus, anei dabar Klaipėdos simboliu vadinamo "Meridiano".

Daug ko Klaipėda nebūtų turėjusi. Dabar mes piname laurų vainikus buvusiems, dar sovietiniams Klaipėdos vadovams už slaptas statybas, už kabintus makaronus Vilniaus ir Maskvos valdžiai. Bet iš makaronų Jūrų muziejaus nepastatysi. Buvo reikalingos statybinės medžiagos, metalas, plienas ir dar daug kas buvo reikalinga. Ir per visą SSRS būtent A. Lichtinšainas rasdavo su kuo ir kaip susitarti. O paskui barteriai - jūs mums šaldytuvų delfinariumui, mes jums maisto produktų ar kailinių.

PAGUODA. Ištuštėjus Idos ir Arkadijaus Lichtinšainų namams, šeimos galvos paguoda tapo karališkasis pudelis Cezaris, kuriam buvo leidžiama ir atleidžiama viskas.

Tad prekybininkas, nors niekur jokiose ataskaitose neminimas, kaip, tarkime, statybininkai, nesijautė klaipėdiečiu nuošalėje ir net labai mokėjo pasidžiaugti bendrų pastangų ir darbo rezultatais. Tačiau papūtus Atgimimo vėjams, nors ir buvo Lietuvos nepriklausomybės siekio šalininkas, sulaukė "atpildo" - "Lauk iš Lietuvos..."

Kaip jautėsi tėvas, sūnūs galėjo tik spėlioti. Guostis - ne jų tėvo bruožas. Markas ragino važiuoti į Izraelį, net kai kurie žingsniai buvo žengti tos šalies link. Bet A. Lichtinšainas su žmona Ida stoiškai apsisprendė - lieka Klaipėdoje, kurioje gyveno didžiąją amžiaus dalį. Nes Klaipėda - galbūt mylimiausias miestas pasaulyje, mat gyvenama buvo šio miesto reikmių ritmu.

Be abejo, po nukryžiavimo praretėjo draugų ratas. Bet ištikimiausieji buvo šalia. Jie ir nusprendė, kad Lichtinšainams ištuštėjusiuose namuose reikia šuns. Taip juodas kamuoliukas atsirado jų namuose. Karališkasis pudelis gavo Cezario vardą. O Cezaris savo Cezariu pripažino tik Arkadijų Lichtinšainą.

"Tėvas Cezariui leisdavo viską. Gal negerai lyginti, bet viską jis leisdavo tik mūsų sesei Elai ir Cezariui", - sakė sūnus Aleksandras. O jo brolis Markas papildė: "Kai 2000-ųjų vasarį laidojom tėvą, Cezaris šeimininku pasirinko mane. Tas šuo tikrai buvo didelis tėvo džiaugsmas."

I. Lchtinšain, kovodama su ligomis, po mylimo vyro mirties dar gyveno dešimt metų.

"Lietuviai - ne žydšaudžių tauta"

Kai jau artėjau prie Lichtinšainų šeimos gyvenimo sagos pabaigos, jų jaunesnysis sūnus Aleksandras pareiškė: "Noriu pasakyti tai, kas man labai svarbu: lietuviai - ne žydšaudžių tauta. Kiekvienoje tautoje randasi paklydėlių. Bet dėl jų visa tauta nėra pasmerkiama. Tai ir lietuvių negalima vadinti žydšaudžių tauta. Taip, buvo ir žydšaudžių. Bet tereikėjo juos nubausti. Kai liko nenubausti ir viešai nepasmerkti, jų nuopuolis perkeltas visai lietuvių tautai. Gal šiandien tai, kas man svarbu, formuluočiau visai kitaip. Bet šią formuluotę sucementavo mūsų mieloji auklė Anelė nuo Panevėžio. Anelė nieko specialiai mums nediegė, tačiau savo buvimu mūsų namuose skiepijo meilę."

Štai taip. Ir nereikia nei ambasadorių, nei taikos balandžių. Juk tautų sutarimas ar priešiškumas prasideda ne nuo masių. Galbūt nuo vieno žmogaus. Lichtinšainams tas žmogus - Anelė Beleckaitė nuo Panevėžio. Jos atminimas šeimoje šventai saugojamas.

Bus daugiau. Pradžia - 2007 m. balandžio 23 d., nuo 2014 m. išeina antradieniais. "Vakarų ekspreso" portale www.ve.lt skaitytojai "Akvareles" vienoje vietoje gali rasti meniu juostoje paspaudę nuorodą "Klaipėda".

ANONSAS

Toliau keliausime į kitą Vilties gatvės namą - 4-ąjį. Ką aptiksime jame?

Prašymas

Vilties g. 4 name tarpukariu gyveno rašytojo ir pedagogo Antano Venclovos šeima. Šiandien ant šio namo kabo memorialinė lenta. Vasarą čia apsilankė iš JAV atvykę Tomas Venclova su dukterimi ir anūke. O štai kas Vilties (tuomet Lenino) g. 4-ajame name buvo apgyvendintas po II pasaulinio karo, "Klaipėdos akvarelės" kol kas žinių neturi. Prašome atsiliepti čia gyvenusius žmones, jų palikuonis arba galinčiuosius nurodyti kryptį, kur šio namo pokarinių gyventojų ieškoti. Tel. 493435, el. p. [email protected]