Klaipėdos akvarelės: namai ir žmonės (457)

Lichtinšainų šeimoje augo trys vaikai. Ir dar joje buvo vienas labai svarbus žmogus - Anelė, praminta Antonovna, nes ji buvo ūkininko nuo Panevėžio Antano Belecko duktė.

Pomidorai, vištos ir pasakos

Anelė Lichtinšainų šeimoje atsirado tuomet, kai gyvenant Panevėžyje gimė Aleksandras. Tad kai Lichtinšainai kraustėsi į Klaipėdą, jie jau nebeįsivaizdavo gyvenimo be Anelės. O kai šeima susiruošė persikraustyti į Vilties g. 5-ąjį namą, pirmas auklės be oficialių popiergalių klausimas buvo, ar bus žemės daržui. Kai ji buvo patikinta, jog bus rėželis, moteris persikraustymo perspektyvą įvertino dviem žodžiais "tuomet gerai."

SVARBUS ŽMOGUS. Lichtinšainų šeimoje labai svarbus žmogus buvo vaikų auklė Anelė Beleckaitė, kuri pagal tėvą Antaną buvo praminta Antonovna. Marko, Aleksandro ir Elos senelė iš mamos pusės jai pavyduliaudavo anūkų prieraišumo. Galbūt pavyduliavo ir senelė iš tėvo pusės Eti, bet to neparodydavo. Šioje nuotraukoje Aleksandras ir Ela Lichtinšainiukai su Anele Palangoje prie Birutės kalno.

"Ir šiandien tebejaučiu Antonovnos užaugintų pomidorų skonį. Tokių gyvenime jau daugiau nebepasitaikė. Skaniems ir dideliems pomidorams užauginti jai nereikėjo nei šiltnamių, nei trąšų. Man dabar atrodo, kad jie derėjo vien nuo jos kalbų", - teigė Aleksandras.

Ūkininko duktė gyvenimo neįsivaizdavo ir be tvartelio. O jame "derėjo" vištos.

"Jas Anelė mylėjo taip pat, kaip pomidorus. Tačiau kai joms reikėdavo nukirsti galvas, ji tai darydavo be gailesčio - čikšt, ir lekia galva. Man, augusiam jos priežiūroje, tai buvo svarbios pamokos - gamtą ir jos kūrinius reikia mylėti. Tačiau žmogui maitintis taip pat reikia. Kartą, kai Anelės nebuvo, vištai galvą nukirto mūsų gentainis. Nukirst nukirto, bet... nualpo", - pasakojo Aleksandras.

Nors Anelė nebuvo raštinga, ji sekdavo vaikams pasakas.

"Aš pats labai anksti pradėjau skaityti - penkerių metų. Pirmoji knyga buvo "Nemuno krašto pasakos". Kai ją skaičiau, jos visai nesiskyrė nuo Anelės pasakojimų", - prisiminė Aleksandras.

MADOS. Ida Lichtinšain, kaip ir kitos Klaipėdos moterys, mėgo puoštis.

Jis, jau būdamas gal antros klasės moksleiviu, išmokino Anelę rašyti.

"Toks jos rašymas ir tebuvo, bet jau ant dokumentų pasirašyti išmoko", - sakė jis.

Anelei didžiausias autoritetas buvo Arkadijus Lichtinšainas. Pripažindavo ir Idos Lichtinšain nuomonę.

Vizitas į bažnyčią

Pasak Aleksandro ir Marko, Anelė buvusi labai tikinti.

"Jaunystėje ji buvo praradusi sužadėtinį lakūną. Daugiau vyrų jos gyvenime nebebuvo. Tikriausiai tikėjimas stiprino jos dvasią, o ir meilę gyvenimui", - svarstė Aleksandras.

"PUŠKA". Pokarinėje Klaipėdoje turbūt nebuvo nė vienos šeimos, kuri nebūtų nusifotografavusi prie "puškos" - patrankos tuometinėje Pergalės aikštėje. Šios tradicijos nesulaužė ir Markas su Aleksandru.

Jis prisiminė, kaip į Kristaus Karaliaus bažnyčią Anelė buvo nusivedusi jį ir Marką.

"Kai dalino komuniją, mums jos nedavė. Markas įsižeidė ir pradėjo švilpti", - pasakojo Aleksandras.

Tačiau Markas šią versiją paneigė: "Sašai tebuvo dveji, ką jis gali prisiminti. Man labai patiko muzika. Ir todėl aš pradėjau švilpauti pritardamas... O po mišių su Anele ėjom pas vikarą, kuris pavaišino tokiais labai skaniais marcipaniniais saldainiais. Aš su juo net susidraugavau."

"Anelė buvo visateisis mūsų šeimos narys. Ir tokia būtų likusi iki gyvenimo pabaigos. Bet, visada turėjusi tvirtą nuomonę, gyvenimo saulėlydyje tėvams pareiškė grįžtanti į Staniūnus, iš kurių buvo kilusi, nes norinti atgulti į gimtąją žemelę, šalia tėvelių. Ten ji dabar ir ilsisi", - labai šiltai apie auklę kalbėjo Aleksandras.

Anelę šiltai prisiminė ir Markas.

"O kas galėjo jos nemylėti? Iki dvylikos trylikos metų mudu su Anele nebuvom draugai. Ir tai nebuvo jos, o mano kaltė. O nuo paauglystės man Anelė irgi buvo šventas ir mylimas žmogus", - teigė jis.

Bus daugiau. Pradžia - 2007 m. balandžio 23 d., nuo 2014 m. išeina antradieniais. "Vakarų ekspreso" portale www.ve.lt skaitytojai "Akvareles" vienoje vietoje gali rasti meniu juostoje paspaudę nuorodą "Klaipėda".

ANONSAS

Arkadijus Lichtinšainas daugeliui buvo autoritetas. O ką autoritetu laikė pats Prekybos valdybos viršininkas? Kaip jam sekdavosi laviruoti tarp kūjo ir priekalo? Kiek darbo reikalų ir rūpesčių jis "parsinešdavo" į namus?