Klaipėdos akvarelės: namai ir žmonės (446)

Kazimieras ir Janina Povilaičiai šiame name susilaukė dar vieno vaiko - dukrelės Laimutės ir augino jau tris atžalas - du sūnus ir dukterį. Kaip ir kiti aplinkinių kvartalų vaikai, kiek paūgėję Povilaičiukai lankė 4-ąją vidurinę, kuri buvo ir kultūros židinys, nes čia buvo ir mokyklos choras, ir orkestras, ir tautinių šokių kolektyvas, dainų, skudučių ansambliai, literatų būrelis, užgimdavo ir numirdavo teatriukai.

4-oji vidurinė tiek sporte, tiek meno saviveiklos konkursuose itin aršiai konkuravo su 1-ąja vidurine, vėliau tapusia Kristijono Donelaičio mokykla. Donelaičiukai tiesiog staugdavo, kai baseino neturėję 4-osios vidurinės plaukikai jiems "duodavo į skūrą" plaukimo varžybose. Tačiau krepšinyje donelaičiukai buvo nepralenkiami. 4-oji vidurinė atsigriebdavo tinklinyje, irklavimo ar badmintono varžybose. 4-osios vidurinės mokyklos direktorius Bronius Mažonis tarp moksleivių beregint įžvelgdavo talentus. Žinoma, juos įžiūrėti padėdavo ir fizinio lavinimo mokytojai - dėl krepšinio galvą prasiskėlę Vladas Knašius, Vytautas Košiūba, merginas atkapstydavo Emilija Galvelienė. Apskritai sportas 4-ojoje vidurinėje vaidino labai svarbų vaidmenį.

ŠEIMA. Nepaisant tėvų meilės ir rūpesčio, Janinos ir Kazimiero Povilaičių vaikų likimai nesusiklostė. Šioje nuotraukoje - su vyresnėliu sūnumi Romu.

Turgus tikrai turėjo įtakos šeimoms, tarp kurių buvo ir verslių, ir linkusių į asocialumą. Kad daugelis 4-osios vidurinės mokyklos moksleivių nepaslydo ant tos banano žievės, reikia nukelti kepurę sportui ir juo užsiėmusiems pedagogams.

4-ojoje vidurinėje pedagogų dėmesio centre buvo ir tautiniai šokiai, dainavimas. Tautiniams šokiams moksleivius labai kruopščiai atsirinkdavo E. Galvelienė. Šokti norėdavo daugelis. Likusieji, netikę nei skaitovų, nei dramos, nei šokio būreliams, urmu būdavo varomi dainuoti chore. Tai būdavo baisus lažas, nes tekdavo pašlovinti ir partiją. Muzikos mokytojas ir didžiulio choro vadovas Jonas Statkus su sovietų valdžia turėjo savų sąskaitų. Bet, kaip ir daugelis pedagogų, turėjo taikstytis su ideologiniais reikalavimais. 4-osios vidurinės choras miesto, o ir respublikinėse apžiūrose būdavo nuolatinėse lyderių pozicijose.

4-ojoje vidurinėje lankydavosi ir "treneriai", mokę ne tik valso, bet ir tango ar kitų Lotynų Amerikos šokių. Tačiau jų trypti mokyklos šokių vakaruškose neišeidavo, nes "didžėjai" neturėdavo atitinkamos muzikos. Tad tekdavo verstis su geriausiu atveju labai mėgstama "Mama yo kero". Kai kas jau buvo įvaldęs ir griežtai draudžiamus bugivugio elementus, bet šokiuose budintys mokytojai tuoj "nugesindavo" polinkį į nepageidaujamus Vakarų įtakos reiškinius.

Tačiau Povilaičiukų verdantis mokyklos gyvenimas "nepakabino". Romui jokie talentai neprasiveržė, sportas irgi nerūpėjo. Gana anksti, slapčia nuo tėvų pradėjo išgerti. O Algį įtraukė vagišių gauja. Tėvai - darbuose, tad vaikų kontroliuoti neįstengė. Pasak Antano Povilaičio, brolienė labiausiai dėmesio skirdavo Algiui. Tačiau ir tai neapsaugojo nuo vaikų kolonijų, o vėliau - ir kalėjimų.

Anksti ištekėjusi Laimutė irgi susibičiuliavo su alkoholiu. O šeimos galva padarė karjerą statybinėje organizacijoje ir išvažiavo dirbti į Panevėžį, kur gavo butą. Sūnus Romas jau buvo susisukęs savo gūžtą, tad Tomo 10-ajame name liko gyventi tik Laima. Kai prasidėjo namo rekonstrukcija, ji gavo butą Kauno gatvėje.

"Man sūnėnų ir dukterėčios gyvenimo būdas nepatiko, ir aš su jais nebebendravau. Tačiau mano sąžinė rami, nes kai reikėdavo pagalbos, esu padėjęs. Dabar iš viso Povilaityno Tomo gatvės name likau aš vienas. Kiti jau atgulę kapinėse", - sakė A. Povilaitis.

Prieš kelerius metus dangus pasišaukė ir jo žmoną, su kuria vaikų taip ir nesusilaukė.