Klaipėdos akvarelės: namai ir žmonės (439)

Beveik kiekvienos pokarinės klaipėdiečių šeimos garbės reikalas buvo jų atžaloms lankyti muzikos mokyklą. Kuo grieš ar gros - visai nesvarbu. Svarbu, kad mokytųsi muzikuoti. To siekė beveik visos inteligentams priskiriamos klaipėdiečių šeimos. Ne išimtis buvo ir Čijunskiai.

Muzikavimas per prievartą

Pokariu užsilikę buvusių gyventojų namuose fortepijonai jau buvo išgraibstyti. Trofėjai atsidūrė beatsikuriančiose muzikos mokyklose, Karininkų namuose, kultūrnamiuose. Į savo namus juos tempė ir iš visų Lietuvos kampelių suvažiavę naujieji klaipėdiečiai. Beje, pasak Loretos Čijunskytės-Simanynienės, egzistavusi kažkokia komisija, kuri imdavusi tam tikrus mokesčius už iš buvusių klaipėdiečių namų parsitemptus muzikos instrumentus ar baldus.

BE ŠEIMOS GALVOS. Per ketverius metus, kai šeimai teko verstis be šeimos galvos, Čijunskiukai suprato, kad elementarių egzistencijos reikmių tenkinimo nuo medžių kaip lapų neprisiskinsi. Loreta ir Vygandas su mama Laima Čijunskiene ant Didžiosios Vandens g. 14-ojo namo laiptelių sunkiuoju gyvenimo periodu.

Ant tokio trofėjinio barškinti gamas buvau mokoma ir aš pas vieną Klaipėdos muzikos mokytoją, kuris mane ruošė tiesiai į antrąją muzikos mokyklos klasę. Tėvai, suvokdami savo finansines galimybes, įkalbinėjo rinktis smuiką. Bet, treptelėjusi koja, išsireikalavau - arba fortepijonas, arba nieko. O tokį pasirinkimą diktavo visai ne koks Oginskio polonezas, o tai, kad man labai gražiai atrodydavo kaimynų mergičkos, einančios į muzikos mokyklą su tokiais patraukliais natų dėklais, kurie man atrodydavo kaip elegantiškos rankinės... Ką septynmetis ar aštuonmetis vaikas gali nutuokti apie muzikavimo kainą?

Taigi, kai Vygandas buvo "pristatytas" smuikuoti, o Loreta toje pačioje muzikos mokykloje S. Nėries gatvėje ėmė lankyti fortepijono klasę, jie net nenutuokė, kam ryžtasi. Bet tokia buvo tėvų valia. Abu Čijunskiukai, skirtingai nei aš, baigė septynmetę muzikos mokyklą.

Kiek tos muzikos vėliau prireikė gyvenime, dabar ir vienas, ir kitas gūžčiojo pečiais. Tačiau tokia buvusi mada, ir daugelis vaikų kankindavosi tampydami akordeonus, čirpindami smuikus, barškindami fortepijono klavišus. Ir retas kuris rinkdavosi tolesnį muzikavimo kelią. Tėvų taip sunkiai įpirkti akordeonai, smuikai likdavo dulkėti ant spintų arba palovėse. Net pasižiūrėti, ką ten kalbėti apie grojimą, daugeliui prisikankinusių su gamomis, natų perrašymais, kanifolijomis ir daugeliu kitų neregimų dalykų, kol pagaliau groji kad ir mokyklinėje scenoje, buvo koktu.

Tačiau buvo metas, kai ir Loreta, ir Vygandas grodavo ne tik muzikos, bet ir vidurinės mokyklos koncertuose, Vygandas netgi buvo patekęs į Klaipėdos padangės žvaigždės, kurių tuomet dar taip nevadino, Arvydo Paltino suburto estradinio ansamblio smuikininkų grupę. Tik žymiai vėliau užgimė A. Paltino vadovaujamas ansamblis "Kopų balsai", kurio pagrindinė žvaigždė - Nelė Paltinienė - dar visai neseniai atvykusi iš Vokietijos, vis sužibėdavo Vilniaus, žinoma, ir Klaipėdos padangėje.

GRAŽUSIS PIANINAS. Iš instrumentų derintojo nupirktas pianinas, pasak juo skambinusios Loretos Čijunskytės-Simanynienės, buvęs su žvakidėmis ir raitytomis kojomis. Dėl praktiškumo, matyt, tos žvakidės buvo nupjaustytos.

V. Čijunskas kurį laiką griežė ir Klaipėdos kultūros namų kaimo kapeloje, dalyvavo dainų šventėse. Bet tuo viskas ir baigėsi. Galima sakyti, kad smuiko jis daugiau nebelietė.

"Būdavo baisi kančia, kai kiemo, mokyklos draugams spardant futbolą, turėdavau čiupti smuiką dėkle ir eiti į muzikos mokyklą be galo, be krašto čirpinti gamų. Tiek vilionių eiti ant Jono kalnelio "prūdo" šliūžinėti su rogėmis, čiuožti pačiūžomis tvenkinyje ar Kultūros ir poilsio parko čiuožykloje, o privalai perrašinėti natas arba "tobulinti" kokio kūrinio fragmentą, kuriam tavo muzikos mokytojas turi priekaištų. Čirpini smuiką namuose, o akys krypsta į kiemą, kuriame draugai taip smagiai šėlsta.

Bet vis dėlto aš savo šviesaus atminimo tėveliams, vertusiems muzikuoti, priekaištų neturiu. Mokslai muzikos mokykloje labai pravertė akiračiui, padėjo apskritai atskirti pelus nuo grūdų", - šiandien kadaise patirtas kančias dėl muzikavimo per prievartą vertina Vygandas.

Pianinas su žvakidėmis

Panašiai muzikavimą fortepijonu įvertino Klaipėdos universitete akademinį darbą dirbanti elektros ir elektronikos inžinerijos mokslų daktarė L. Čijunskytė-Simanynienė.

"Pasitaikydavo akimirkų, kai svajodavau, kad toji muzikos mokykla susprogtų... Drebėdavau namo pareiti, jeigu gaudavau žemą pažymį. Dabar galvoju, kaip viskas priklauso nuo mokytojo. Paskutinėse muzikos mokyklos klasėse netgi buvau pamilusi fortepijoną, nes buvo pasikeitę mokytojai, kurie nebuvo savo profesijos amatininkai. Bet, kai reikėjo rinktis, kas toliau, žinodama muzikavimo kainą, vis dėlto nėriau toliau nuo muzikos.

Šiandien galiu pasišaipyti iš savo "nuslydimų": juk daug groti tekdavo ir namuose. Ant natų laikiklio pasidedu knygą ir skaitau, o rankomis "barškinu" bet ką, kad tėvai būtų ramūs - dukrelė skambina..." - šiandien savo vaikystės ir paauglystės nuodėmes išpažįsta ponia Loreta, po vidurinės išvažiavusi studijuoti į Kauno politechnikos institutą (KPI).

BROLIS IR SESĖ. Loreta ir Vygandas 1956 m.

Paklausta, ar savo malonumui kada nors paskambinanti dabar, prisipažino: "Viskas ir užsibaigė su mokslų pradžia Kaune. Tėvai iš instrumentų derintojų buvo nupirkę tikrai gražų pianiną, raitytomis kojomis, su žvakidėmis. Bet kai atėjo laikas kraustytis iš mūsų namo Didžiojoje Vandens gatvėje, jie instrumentą pardavė už kelis, gal keliolika rublių. Kas jį nusipirko, turėjo džiaugtis jo išvaizda. O šiaip jau buvo išsiderinęs, kažin ar bepataisomai. KPI skambinti neberūpėjo, tad įgūdžiai labai greitai išsibarstė. Kai po kelerių metų bandžiau skambinti, pirštai jau nebeklausė. Bet vis tiek aš esu dėkinga tėvams, kad lenkė muzikuoti - vardan bendro išsilavinimo", - sakė technokratinį akademinį kelią pasirinkusi moteris.

Išmoko... taupyti

J. Čijunskis buvo, matyt, verslus žmogus. Vaikai - paaugliai, kuriuos reikia statyti ant kojų. Na, ir pasiryžo žmogus "bizniui". Kažkur Pasvalyje turėjo draugą kolūkio ar tarybinio ūkio pirmininką, kuris pasiguodė neturįs "rinkos" parduoti obuoliams. Tai J. Čijunskis sumanė tuos obuolius vežti realizuoti į Murmansko sritį, kur iš esmės nebūdavo nei maisto produktų, o ką ten kalbėti apie daržoves ar vaisius. Ir labai greitai buvo "supakuotas" - už bandymą "prasisukti" buvo nuteistas kalėti ketveriems metams. Netoliese - Pravieniškėse.

DAINŲ ŠVENTĖ. Klaipėdos kultūros namuose moksleivis Vygandas Čijunskas buvo kaimo kapelos smuiko virkdintojas.

"Pirmieji dveji metai be tėvo buvo labai sunkūs. Tuomet, devintokas, išmokau taupyti. Kai su mama, prisikrovusia lašinių, taukų, spirgučių, na, visko, kas galėtų teikti energijos, nuvažiuodavome į kalėjimą, tėvas, pamatęs mane, nubraukdavo ašarą. Jis buvo šeimos žmogus. Ir jam buvo ne tas pat, kaip aš, kaip Loreta mokosi, liepdavo smulkiai rašyti laiškus, kur ir ką veikiame. Ir rašydavome, nes žinodavome, kaip tėvas tų mūsų rašliavų laukia. Na, o po dvejų kalėjimo metų tėvas pradėjo pats parvažiuoti į Klaipėdą. Mat jam buvo patikėta sunkvežimiu vežioti statybines medžiagas po visą Lietuvą. Taip sakant, nors ir kalinys, bet galėjo gyventi beveik laisvės režimu", - pasakojo Vygandas.

ANONSAS

Kitą savaitę pakilsime į antrąjį namo aukštą, kuriame beveik 20 metų virš Čijunskių buto gyveno Laurinavičių šeima. Laurinavičius buvo muzikos mokytojas, tačiau dirbo ir Klaipėdos muzikiniame, vėliau - Dramos teatre. Tad ne retenybė būdavo teatro direktoriaus Balio Juškevičiaus vizitai, o kartais į namo antrąjį aukštą pakildavo ir tuometinės Klaipėdos "superžvaigždė" aktorius Vytautas Kancleris. Apie tai, kas Vaclovą Laurinavičių, vedusį lenkaitę Kateriną, aukštąjį muzikinį išsilavinimą įgijusį Lietuvoje ir Vienoje, atvijo į pokarinę Klaipėdą - kitą antradienį.