Klaipėdos akvarelės: namai ir žmonės (436)

Bet kas ir kaip klostėsi šiame name po II pasaulinio karo, žvalgysimės vėliau. O dabar pasikapstykime, kas čia gyveno ar dirbo XVII a. pabaigoje-XX a. pirmojoje pusėje.

Užpilta Dangės senvagė

Didžiosios Vandens g. 14-ojo namo sklypas priklausė Frydricho priemiesčiui, iki XVII a. antrosios pusės vadinto Odų gatvelės rajonu. Priemiestis prie Mėmelio prijungtas 1722 m., kai buvo baigta užpilti Dangės upės senvagė. Ji buvo skiriamoji riba tarp senamiesčio ir priemiesčio. Senvagės užpylimo darbai buvo pradėti 1667 m.

Šioje vietoje kultūrinis sluoksnis siekia net XVI a. Tuomet čia buvo pavienių žvejų, Klaipėdos pilies tarnų sodybos. Yra išlikę duomenų, kad 1540 m. palei Danės senvagę buvę 16 žvejų sodybų. Kvartalo ribos susiformavo tik XVIII a. 1639 m. Odų gatvelės rajonas gavo laisvosios prekybos, alaus darymo teises. Bet tuo vertęsi miestelėnai privalėjo mokėti činšą. Suprantama, kad namus čia suskubo statytis pirkliai ir amatininkai.

REKLAMA. Morico Šoiricho parduotuvės Turgaus gatvėje reklama. Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus fondų nuotr.

Mėsininkų buveinė

Pasak Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus istorikės Zitos Genienės, pirmosios žinios apie Didžiosios Vandens g. 14-ąjį namą aptinkamos 1768 m., kai šio namo ir gretimas sklypai priklausė pirkliui Johanui Rumpui (Johann Rump). Na, o XIX a. pirmoje pusėje šalia yra veikusi užeiga ir alaus bravoras.

1854 m. Didžiojo gaisro metu visi pastatai supleškėjo. Atstatant šios, kaip ir kitų Klaipėdos gatvių sudegusius namus, 1858 m. aptariamoji gatvė ir buvusi pavadinta Didžiąja Vandens, kadangi ji suformuota užpilant Dangės senvagę. Namas buvo žymėtas 25-uoju numeriu, kurį kažkieno rūpesčiu ir dabar galime matyti virš įėjimo.

ŠIANDIENA. Šiandien Didžiosios Vandens g. 14-asis namas atrodo taip (fasadas ir iš kiemo pusės). Eimanto CHACHLOVO nuotr.

1858 m. sklypas su pastatais priklausė mėsininkui F. A. Bliumui (Bluhm). Gali būti, kad čia veikė mėsos apdirbimo cechas ir buvo gyvenamosios patalpos. Namas buvo nedidelis, nes jame nurodomas tik vienas nuomininkas. XIX a. pabaigoje namas buvo perstatytas, nes nuo 1898-ųjų padaugėjo nuomininkų: tais metais gyveno trys našlės, du kalviai gizeliai, nes netoliese veikė kelios kalvės.

Matyt, butai nebuvo prabangūs, nes 1909 m. šiame name gyveno 6 nuomininkai, iš jų - trys darbininkai. Nuo 1929 m. daugėjo žydų tautybės gyventojų. 1935 m. iš septynių nuomininkų pagal pavardes - šeši žydų kilmės smulkūs prekiautojai ar pardavėjai. 1942-aisiais beliko trys nuomininkai.

Šoirichų dinastijos nuosavybė

Apie 1882 m. šiame name įsikūrė Moricas Šoirichas (Moritz Scheurich), minimas kaip dešrų fabriko savininkas. Iš laikraščio "Memeler Dampfboot" žinoma, kad į Klaipėdą jis atvyko iš Silezijos. 1932 m. lapkričio pradžioje jis atšventė auksinių vestuvių, o 1934 m. kovo 17 d. savo gimimo 80 metų jubiliejus.

M. Šoiricho įmonė veikė ir 1882 m. nusipirktoje dešros ir kitų mėsos gaminių parduotuvėje, įsigytoje iš mėsininko S. E. Kliugės (S. E. Kluge) Turgaus gatvėje. Dabar šiame name taip pat parduotuvė - "Ikiukas".

M. Šoirichui verslas, regis, sekėsi puikiai - 1883 m. jis su savo gaminiais dalyvavo Amatų ir žvejybos parodoje Klaipėdoje, taip pat turėjo filialą Liepojos - dabartinės Herkaus Manto - gatvės pradžioje. Iki 1916 m. jis įmonei vadovavo, 1919 m. verslą perėmė sūnus, taip pat mėsininkas meistras Kurtas Šoirichas (Kurt Scheurich).

Keista, kad pastatas Didžiojoje Vandens gatvėje net iki 1945 m. pradžios priklausė Šoirichų šeimai. Tikriausiai Šoirichai, kaip ir daugelis Mėmelio gyventojų, pagal tvarkingus evakuacijos planus besitraukiančių Vokietijos link, nespėjo pasirūpinti, kam palikti savo buveinę ir parduotuves. Bet jeigu tą palikimą būtų ir raštiškai spėję įforminti, atėjus sovietams jokie raštai nebūtų galioję.

ANONSAS

Kokiomis sąlygomis pokariu šiame name buvo apgyvendintos dvi lietuvių - Čijunskų ir Laurinavičių - šeimos? Kas jas siejo ir galbūt skyrė? Šias žinias "spausime" iš pokariu būtent jau šiame name gimusių Loretos Čijunskaitės-Simanynienės ir Vygando Čijunsko, besimokiusių "turginukų" mokykloje, 4-ojoje vidurinėje, baigusių aukštuosius mokslus. V. Čijunskas didžiąją gyvenimo dalį dirbo "Lietuvos jūrų laivininkystėje" - laivuose ir administracijoje, L. Čijunskaitė-Simanynienė, elektros ir elektronikos inžinerijos mokslų daktarė, - akademinį darbą Klaipėdos universitete.