Klaipėdos akvarelės: namai ir žmonės (435)

Po II pasaulinio karo septyniuose šio namo butuose buvo įsikūrusios šeimos. Šiandien toliau dairysimės, kaip čia gyveno kelios Rimkų šeimos kartos.

Kolektyvinis daržas

Socializmą statančioje sovietinėje imperijoje nuolat trūkdavo maisto. Negali sakyti, kad parduotuvės buvo iššluotos. Jose kalnais stovėdavo krabų ir krevečių konservų dėžutės, alyvuogių 10 litrų skardinės. Bet prie lašinių, duonos, rūkytų dešrų karta po kartos pratusiems lietuviams toks maistas buvo svetimas. Kas yra alyvuogės, irgi mažai kas žinojo. O jeigu kur netyčia tekdavo paragauti, spjaudydavosi. Tiesa, žydų tautybės klaipėdiečiai tas dešimtlitrines skardines alyvuogių pirkdavo. O lietuviai stebėdavosi, kas tas "šlykštynes" gali valgyti...

Taigi, alyvuogių, krabų, krevečių konservų - perteklius, o būtiniausių maisto produktų - duonos, miltų, cukraus, mėsos - stygius. Kai vienaip ar kitaip pasklisdavo žinia, jog į parduotuves atveš duonos, miltų ar cukraus, eilėse rikiuodavosi žmonės nuo šešių ryto, o kartais ir nuo trečios nakties.

Kad nusipirktum ne kilogramą, o, tarkim, tris miltų ir ne vieną, o kelis kepaliukus duonos, į pirkimo "akcijas" buvo įtraukiami ir vaikai. Juos ir "skolindavosi". Kai kuriems Klaipėdos senamiesčio berniūkščiams tos eilės tapdavo ir savotišku "bizniu". "Parsidavęs" kaimynei ar ir visiškai nepažįstamiems "dėdei" ar "tetai", atstovėjęs eilę kartu su perkančiuoju, berniūkštis (pasitaikydavo ir uždarbiaujančių mergaičių) gaudavo kapeikų, kurios būdavo naudojamos labai tikslingai - bilietui į kiną arba ledams, "bonbonkėms".

Taigi, didžiulė sovietinė imperija, neišskiriant ir Klaipėdos, gyveno maisto stygiaus režimu. Tiesa, kas turėjo giminių kaime, to stygiaus nelabai juto: giminaičiai sušelpdavo arba parduodavo ir lašinių, ir dešrų, o ir duonos kepimo įgūdžius vyresnioji karta buvo išlaikiusi. Kiti prie namų užsiveisdavo ir savo ūkius - tvartukuose penėdavo kiaules, lesindavo vištas.

Apie 1956 m. visoje Sovietų Sąjungoje prasidėjo vajus - plėšiniai ("celina"), dirvonuojančių žemių "įsisavinimas" stepėse. Propagandos apie aukso kalnus jas apdirbantiems paveikti, į stepes patraukė daugelis vaikinų ir merginų.

ŠVENTINĖ ATRIBUTIKA. Taip Pakalnės gatvės 4-asis namas buvo papuošiamas sovietinėms valstybinėms šventėms.

Filmuose ar kronikose rodydavo laimingus komjaunuolių veidus, brandžias grūdų varpas. Tačiau realybė buvo visai kitokia. "Celina" negelbėjo nuo duonos stygiaus, nes tai liūtys sunaikindavo grūdus, tai pasėliai sudygdavo tuščiomis grūdų varpomis.

Tuomet komunistų partija "nuleido" naują direktyvą - dalinti daržų žemės sklypelius visiems norintiesiems. Klaipėdoje ties Dange, "fanerine", pietinės miesto dalies laukuose prasidėjo daržų era. Netgi mano tėvai, niekada nieko bendra neturėję su žeme, pasiėmė sklypelį prie Joniškės kapinių ir pasisodino bulvių. Išėjo "monkės biznis" - pasodino maišą, prikasė pusmaišį riešuto didumo bulvyčių.

Žemės daržui pasiėmė ir Rimkų šeima iš Pakalnės gatvės 4-ojo namo: gavo sklypą kažkur už geležinkelio stoties.

Daržovių nevogdavo

Pasak Rimkų atžalų Aleksandro ir Sauliaus, darže jie nedirbdavo. "Prie mūsų sklypo buvo tvenkinys, tai mes, tėvų atsivesti į daržą, gaudydavome karosus", - prisipažino Aleksandras.

Saulius apskritai sakė gal kartą tame darže tebuvęs - nei ravėjęs, nei derliaus rinkęs. Paklaustas, ką darže tėvai auginę, Aleksandras vardino: "Svogūnus, česnakus, krapus, ridikėlius." Pasak jo, bulvių nesodindavę, jų atsiveždavę iš Maciuičių, kur gyveno senelė iš mamos pusės.

Paklaustas, ar daržų nenusiaubdavo vagys, A. Rimkus teigė: "Nors žmonės tikrai sunkiai vertėsi, bet kitų triūsu išaugintų daržovių ar prieskonių nevogdavo. O jeigu kas ir pasikėsindavo į svetimą gerą, tai inteligentiškai - sklypo "nenušienaudavo" iki pašaknų."

Kramtomoji guma

Paklaustas, ko labiausiai trokšdavo, kad tėvai parvežtų iš jūros, Rimkų jaunylis Saulius apgailestavo gimęs jau tuomet, kai tėvai "nebėjo" į jūrą. O vyriausiasis Aleksandras puikiai mena džiaugsmą, kai tėvas į namus įžengdavo su kokoso riešutu, bananais ar ananasais.

BALTA. Pakalnės gatvės galas žiemą.

"Bet labiausiai laukdavau kramtomosios gumos, kurios kvepiantis popierėlis irgi turėjo vertę", - prisiminė jis.

Paklaustas apie džinsus ar boloninius lietpalčius, Aleksandras sakė, kad tėvai drabužių neparveždavę. "Vieną kitą rūbelį jie nupirkdavo už bonus - tokius jūreiviams dalinamus popieriukus vietoje laivo įgulos uždirbtos valiutos. Toji parduotuvė "Albatrosas" buvo svajonių pildymosi viršūnė", - pasišaipė A. Rimkus.

Paskutinis iš "parapijos"

Visi trys Rimkiukai tarnavo sovietinėje armijoje, visi grįžę iš jos dirbo milicijoje, policijoje. Kūrė šeimas, augino vaikus. Ilgiausiai - iki 1990 metų - senelių ir tėvų pastogėje užsibuvo Aleksandras. Kai jis paskutinis iš visų gyventojų išsikraustė iš Pakalnės g. 4-ojo namo, šis buvo restauruotas.

JONO KALNELIS. Dabartinė klaipėdiečių karta tokio Jono kalnelio nebepažįsta. Saloje buvo įsikūrusi irklavimo bazė, o aplinkui - klaipėdiečių valčių pašiūrės iš tokių pačių lentų.

Aleksandras, kaip ir jo broliai, turi daug sentimentų ne tik šiam namui, bet visai aplinkai, kurioje augo ir brendo. Nuo paauglystės turėjęs pomėgį fotografuoti, jis yra pridaręs unikalių Jono kalnelio nuotraukų. Taigi VE nepraleido progos kai kurias A. Rimkaus darytas nuotraukas parodyti skaitytojams.

Anonsas

Kitą antradienį iš Pakalnės gatvės pėdinsime į Didžiąją Vandens, kuri Klaipėdoje radosi tuomet, kai buvo užpilta Dangės senvagė. Joje pasibelsime į 14-ojo namo duris. Į pokarinę namo epochą jas atvers Klaipėdoje gimęs Vygantas Čijunskas.

Bus daugiau. Pradžia - 2007 m. balandžio 23 d., nuo 2014 m. išeina antradieniais. "Vakarų ekspreso" portale www.ve.lt skaitytojai "Akvareles" vienoje vietoje galite rasti meniu juostoje paspaudę nuorodą "Klaipėda".