Klaipėdos akvarelės: namai ir žmonės (434)

Klaipėdos akvarelės: namai ir žmonės (434)

"Vakarų ekspresas" tęsia pasakojimų ciklą apie senuosius Klaipėdos namus ir juose gyvenusius, dirbusius ar besimokiusius žmones. Šiandien toliau žvalgysimės Pakalnės gatvės 4-ajame name, kuris buvo pastatytas po didžiojo Klaipėdos gaisro 1854 metais ir iki 1944-ųjų buvo Šv. Jono bažnyčios komplekso dalis, priklausiusi evangelikų liuteronų bendruomenei.

Po II pasaulinio karo septyniuose šio namo butuose buvo įsikūrusios šeimos, o pirmajame aukšte - saldainių fabriko administracija. Apie Paulavičių šeimą pasakojome ankstesnėse "Akvarelėse". Šiandien pasibelsime į bene ilgiausiai šiame name gyvenusių Aleksandro ir Genutės Rimkų bei jų atžalų buto duris.

Aleksandrų dinastija

Aleksandras ir Kotryna Rimkai, gimę 1896 ir 1900 metais, pokariu atvažiavo nuo Šiaulių. Šiandien jų anūkai Aleksandras ir Saulius Rimkai daug ko nežino iš senelių biografijos. Nežino ir kas jiems paskyrė butą su mansarda Pakalnės gatvėje. Bet jie tiksliai žino, kad nei seneliai, nei jų tėvai - Aleksandras ir Genovaitė Rimkai - saldaininėje nedirbo.

"Ir tėtis, ir mama plaukė į jūrą. Bet, kai aš gimiau, jie jau nebeplaukiojo. Tėvas visą likusį gyvenimą dirbo restauracijos dirbtuvėse, mama irgi susirado darbo krante - naftos bazėje dirbo pilstytoja", - pasakojo Saulius.

Tačiau, kai jis gimė 1969 metais, seneliai dar tebegyveno kartu su sūnaus šeima.

"Jie - didžiajame kambaryje, o mes - vyriausiasis brolis Aleksandras, vidurinysis Artūras, gimę 1963 ir 1964 metais, aš ir tėvai gal dešimties kvadratinių metrų kambariuke. Bet, kai Anapilin iškeliavo senelis, mūsų šeima perėjo į didįjį kambarį, o senelė apsigyveno mažajame", - apie "kraustynes" name pasakojo Aleksandro ir Genovaitės Rimkų jaunylis Saulius.

Privilegijos

Su Rimkais "ant bendros virtuvės" gyveno rusų tautybės moteris su sūnumi Slaviku. Toji moteris buvo privilegijuota, nes revoliucionierė. Rusijoje ar Lietuvoje - niekas nežinojo. Paprastai iš revoliucionierių žmonės, kits kitą tildydami, pasišaipydavo: "Tsss, ji Leniną matė..." O apie pogrindininkus komunistus žmonės irgi pasišnabždėdavo: "Lietuvoje tiek grindų nebuvo, kiek dabar pogrindininkų priviso."

ATŽALYNAS. Vyresniųjų Rimkų sūnus Aleksandras šeimyninį lizdą sukosi greta tėvų įsikūręs. Šioje nuotraukoje visa jaunųjų Rimkų šeima: pirmoje eilėje - Genovaitė, Saulius, Aleksandras, antroje - Artūras, Aleksandras.

Vienokiais ar kitokiais būdais privisę revoliucionieriai, pogrindininkai "išsimušinėdavo" privilegijas gyvenamajam plotui, deficitiniam maistui, šventiniams daviniams. Ir šiaip buitinėms smulkmenoms, kad ir galimybę ką nors pirkti - maisto ar pramoninių prekių be eilės. Iš visų tų privilegijų kai kurie sugebėdavo ir "bizniukus" pasidaryti.

Tiesa, tais laikais žodis "biznis" buvo kaip keiksmažodis, o versliems žmonėms tuoj prilipdydavo etiketę "spekuliantas". O tai reiškė, kad gali atsidurti kalėjime už tai, kad, pavyzdžiui, parsivežęs kokių prekių iš Rygos, jas pardavinėsi "tolkučkėje". Tokiu rusišku žargonu buvo vadinamas tais laikais tebuvęs vienintelis turgus Klaipėdos senamiestyje.

Kokių privilegijų turėjo toji revoliucionierė Pakalnės g. 4-ajame name, niekas nežinojo ir neskaičiavo. Bet viena privilegija buvo labai akivaizdi - jos vienintelės bute buvo įrengtas šildymas. Visi kiti tampydavosi su anglimis ir malkomis krosnims iš sandėliukų. Su pelenais - taip pat. Bet su jais buvo paprasčiau, nes jau buvo prasidėjęs vajus su kolektyviniais iš pradžių daržais, o kiek vėliau - ir sodais. Tad pelenai visai gerai sueidavo kaip trąšos. Na, o daugelis pokarinių tuomet Petro Cvirkos, o dabar Turgaus gatvės kvartalo gyventojų, neturinčių nei daržų, nei sodų, pelenus tįsdavo į Šv. Jono bažnyčios griuvėsius, kol šie nebuvo išvalyti.

Dar vienas "privilegijuotas"

Kai koją prarado "Briedžio" kombinate dirbęs kaimynas Juozas Povilaitis, jo žmona Veronika sugebėjo "pramušti" privilegiją bekojui vyrui - name buvo įrengtas tualetas.

Iki tol visi Pakalnės g. 4-ojo namo gyventojai gamtinių reikalų atlikti traukdavo į miesto tualetą, kuris buvo pastatytas Šv. Jono bažnyčios vietoje. Tuo pačiu tualetu naudodavosi visi P. Cvirkos g. kvartalo gyventojai.

Didesniam reikalui prispyrus, į miesto tualetą tekdavo eiti ir naktį. O tai buvo pakankamai pavojinga. Mat prie tualeto dažnai santykius aiškindavosi iš aplinkinių restoranų pasklidę lėbautojai.

Muštynės prie tualeto

Prie miesto tualeto vykdavo net labai aršios muštynės. Kadangi namas, kuriame gyveno mūsų šeima, buvo visiškai priešais miesto tualetą, mano išmanioji mama sporto prekių parduotuvėje nusipirko varžybų teisėjo švilpuką, kuris labai priminė milicininkų naudojamų švilpesį. Pakaušę vyrai, išgirdę neva milicininkų perspėjamąjį ženklą, beregint išsibėgiodavo.

Jaunajai kartai galime priminti, kad mobiliųjų telefonų nebuvo, o ir laidiniai buvo didžiulė retenybė. Ypatingais atvejais turėdavom bėgti į telefono būdelę su dviem kapeikom paskambinti, kam reikia. Milicijai, greitajai ir gaisrinei iš taksofono galėjai skambinti nemokamai. Žinoma, jeigu telefono aparato niekas neišlupinėjo...

Stebėjimo kamerų, suprantama, irgi nebuvo. Tačiau, paskambinęs milicijai, negalėjai būti garantuotas, kad milicininkai per minutę prisistatys. Kol atvažiuos, gerai įsikarščiavę vyrai galėdavo ir užmušti vieni kitus. Tokių atvejų prie miesto tualeto pasitaikydavo. Tad gali būti, kad mano mama, nusipirkusi švilpuką ir juo sušvilpdama muštynių, o kartais ir pjautynių su peiliais atvejais, yra išgelbėjusi ne vieno jūreivio ar šiaip chuliganėlio gyvybę.

Sykiu priminsiu, koks buvo tas miesto tualetas. Ne, jis nebuvo medinis su širdute. Mūrinis, su keturiomis kabinomis moterų pusėje, manau, kad tiek pat turėjo būti ir vyrų pusėje. Įeini į tupyklą, užsikabini kabliuku ir - duobės su betonuota skyle... Kada nors ir kam nors tokia informacija bus įdomi, kaip mums, nuvažiavusiems į kokį Efesą, įdomios Antikos laikų marmurinių tualetų liekanos...

Taigi, įsivaizduokit, kaip ant tokios betonuotos skylės turėtų atsitūpti neįgalusis... Aprašomuoju atveju - kojos netekęs J. Povilaitis. Taigi, per šią netektį visas namas apturėjo bendrą tualetą... Ir buvo labai dėkingas jį "pramušusiai" kaimynei Povilaitienei.

Anonsas

Kitą antradienį toliau dairysimės, kaip Pakalnės g. 4 - ajame name gyveno Rimkai. Taip pat pasmalsausime, kaip prasidėjo iš pradžių kolektyvinių daržų bei sodų era. Rimkai turėjo daržą už geležinkelio stoties.

Bus daugiau. Pradžia - 2007 m. balandžio 23 d., nuo 2014 m. išeina antradieniais. "Vakarų ekspreso" portale www.ve.lt skaitytojai "Akvareles" vienoje vietoje galite rasti meniu juostoje paspaudę nuorodą "Klaipėda".

Šiuo metu skaitomiausi

Šiuo metu skaitomiausi

Šiuo metu skaitomiausi

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder