Klaipėdos akvarelės: namai ir žmonės (433)

Niekam ne paslaptis, kad maisto pramonės įmonėse dirbę klaipėdiečiai menkus atlyginimus papildydavo vogdami: Mėsos kombinate - dešras ir skerdieną, Pieno kombinate irgi buvo ką išsinešti, tik, palyginti su Mėsos kombinatu, mastai buvo ne tie. Žuvų perdirbimo fabrikuose "nešikų" taip pat buvo apstu.

TRAUKA. Turgaus gatvės kvartalo vaikams Jono kalnelis buvo "traukos centras": jeigu pavyks, čia koks sportininkas ar šiaip geras dėdė galėdavo pairstyti su valtele, čia galėjai žaisti slėpynių, galėjai degintis ir net maudytis "varlinuke" ties tilteliu. Žiemą čia rinkdavosi vaikai su rogutėmis, galėjai čiuožti pačiūžomis ant užšalusio tvenkinio. Pasitaikydavo ir improvizuotų "turnyrų" - kuris su rogutėmis nuo kalnelio nuvažiuos toliau ar ant užšalusio tvenkinio greičiau apsuks ratą su pačiūžomis. Šioje nuotraukoje - Kazimieros vasara ant Jono kalnelio.

Vogdavo ir saldaininėje dirbę klaipėdiečiai. Buvo gvelbiamos ne jau pagamintos "bombonkės", bet ir kur kas vertingesnės žaliavos jų gamybai - futbolo kamuolio dydžio šokolado, kakavos gabalai, egzotiški konditeriniai prieskoniai, marmeladas, sviestas.

Vaikystėje teko gyventi Turgaus gatvėje, vos už kelių namų nuo saldainių fabriko, ir pamenu, kad tik iš jo išėję darbininkai užsukdavo į kiemus ir vaikų klausdavo, ar nenorėtų šokolado? Žinoma, norime. Tuomet jau liepdavo atsivesti tėvus. Štai toks buvo vogtų produktų "prekybos tinklas"...

Varvinamos seilės

Kai papūsdavo rytų vėjas, visas Klaipėdos senamiestis pakvipdavo labai maloniais saldaininės aromatais - vanile, mėta, raugerškiu. Kvapai priklausydavo nuo tądien saldaininėje gaminamų "bombonkių" rūšies. Jei mėtinės, sklisdavo mėtos kvapai, jei "Barbarisas", tvyrodavo malonūs raugerškio aromatai.

Pasklidę kvapai nutraukdavo žaidimus karais, namais, slėpynėmis. Senamiesčio vaikai būriais ir būreliais patraukdavo į Pakalnės gatvę ir užvertę galvas žiūrėdavo į baltus chalatus vilkinčias tetas - gal susimylės išmesti kokį saldainį pro tarsi kalėjime grotomis apipintus langus.

Nežinau, kaip elgdavosi kiti būreliai, su viltimi žvelgiantys į tas tetas, bet mūsų, mergaičių, pulkelyje drąsuolių prašyti nebūdavo. Tiesiog stovėdavome ir žiūrėdavome į gražias rausvaskruostes tetas baltais chalatais. Susiprasti turėdavo pačios... Mūsų būrelis labai retai sulaukdavo rezultato - išmesto saldainio ar karamelės masės gurvuolio.

"Draugiškasis teismas"

Antra vertus, "šelpti" su viltimi žvelgiančius vaikus buvo ir pavojinga. Pastebės koks "obecheesnikas" ar sargas, turėsi nemalonumų dėl grobstymo.

Tiesa, saldaininėje, kaip ir Mėsos kombinate ar Tabako fabrike, buvo atidirbtos vogimo schemos, kuriose dalyvaudavo ir viršininkai, ir sargai, ir milicininkai, tad grobstytojai tonomis turėdavo pelno ir likdavo "nepastebėti", žinoma, ir nebaudžiami. O štai žmogelis, norintis parnešti du saldainius savo vaikams ar anūkams, galėjo susilaukti "draugiškojo teismo". Rašau kabutėse, nes juose draugiškumo buvo labai nedaug. Jie egzistavo visose Klaipėdos įmonėse. Įdomiausia, kad "draugiškojo teismo" teisėjai, tarėjai labai dažnai priklausydavo tonomis vagiančiųjų schemoms. Ir jie būdavo ypač negailestingi dviejų saldainių "grobikui" - kažkaip juk reikėdavo pateisinti faktus, kad stinga kelių tonų žaliavų... Nuostoliai būdavo nurašomi ant tų vargšų bėdžių, pagautų su dviem saldainiais ar trimis dešrelėmis Mėsos kombinate...

ATŽALOS. Pakalnės gatvės 4-ojo namo vaikai, kaip ir jų tėvai, draugiškai sugyvendavo ir kasdienybėje, ir per šventes. Beje, jie kur kas dažniau sulaukdavo per saldaininės grotuotus langus išmetamų saldainių, nes tuo pasirūpindavo tėvas, mama arba kaimynas, dirbantys toje "pasakų karalystėje".

Šokoladą pirkdavo iš kaimynės

"Aš nepamenu, kad mama, kol dirbo saldaininėje, ką nors mums parneštų. Kai aš pati 18-os metų pradėjau dirbti saldainių fabrike, nerizikuodavau ką nors nešti. Bet žinojau, kad moterys "nešikės", apsivyniojusios šokolado rinkėm, moka sargei, tikrinančiai kiekvieną iš fabriko išeinančiąją. Kur ir kaip jos atsiskaitydavo, nežinau. Bet faktas tas, kad darbininkės buvo suskirstytos į mokančias ir nemokančias. Ir tas nemokančias griebdavo kaip reikalas, jei tik bandydavo išsinešti kad ir kelis saldainius.

Aš fabrike tik prisivalgydavau, ko norėdavau. O šokoladą, karamelę, margariną pirkdavau iš kaimynės. Kilogramas vogto margarino kainavo vieną rublį, tiek pat - karamelės masė. O štai vogto šokolado kilogramas - trys rubliai. Margariną tirpindavau, išgarindavau ir likdavo grynų gryniausias sviestas.

Vogtos iš saldaininės žaliavos, žinoma, atsieidavo kur kas pigiau nei šokolado plytelę ar sviestą pirkti parduotuvėje. Taip ir sukomės. Kai išėjau dirbti į laivų remonto įmonę, minėtas saldainių gamybos žaliavas pradėjau pirkti dar dažniau, nes reikėjo maitinti sūnų, kurio susilaukiau. Ir žaliavos buvo grynos, be jokių priemaišų", - pasakojo Kazimiera Paulavičiūtė-Munčienė.

Ji pripažino, kad gyvenimas buvęs sunkus, bet dabar atrodantis toks mielas, nes buvusi kaimynų bendrystė ir draugystė. K. Paulavičiūtė-Munčienė Pakalnės g. 4-ajame name su pertraukomis tai tekėdama, tai skirdamasi, gyveno iki 1985 m., kai prasidėjo kraustymasis besirengiant namą restauruoti.

Dabar ji prie "savo" namo dažnai sugrįžtanti - traukia prisiminimai. Traukia ir Jono kalnelis. Nes su šiomis vietomis susijusi vaikystė, jaunystė, pralėkusios tarsi akimirka.

Anonsas

Kitą antradienį pasibelsime į Pakalnės g. 4-ajame name gyvenusių Rimkų šeimos duris. Kelios Rimkų kartos čia gyveno iki 1990 metų.

Bus daugiau. Pradžia - 2007 m. balandžio 23 d., nuo 2014 m. išeina antradieniais. "Vakarų ekspreso" portale www.ve.lt skaitytojai "Akvareles" vienoje vietoje galite rasti meniu juostoje paspaudę nuorodą "Klaipėda".