Klaipėdos akvarelės: namai ir žmonės (431)

O po II pasaulinio karo šio namo septyniuose butuose buvo įsikūrusios šeimos, o pirmajame aukšte - saldainių fabriko administracija. Bene ilgiausiai šiame name gyveno Paulavičių šeima ir jos atžalos.

Šiandien Kazimiera Paulavičiūtė-Munčienė migruoja tarp Lietuvos ir Vokietijos.

"Niekad nemaniau, kad senatvėje šitaip nutiks", - sakė moteris, Vokietijoje prižiūrinti nekaprizingą senutę.

Iš Antazavės - Klaipėdon

K. Paulavičiūtės-Munčienės mama Ona, likusi našle su dviem dukrelėmis - Birute ir Eugenija, Zarasų Antazavėje neturėjo nei į ką, nei kur kabintis. Kaip daugelis lietuvių iš kaimų ir miestelių ji 1948 m. patraukė į Klaipėdą, vildamasi, kad joje tikrai darbo susiras. Ir susirado - saldainių fabrike "Gegužės pirmoji". Jo direktorius Petravičius ne tik į darbą priėmė, bet ir šalia fabriko buvusiame Pakalnės g. 4-ojo namo palėpėje kambariuką paskyrė.

ŠEIMA. Kitoje šios nuotraukos pusėje užrašas: "Atminčiai!!! Mes išeisim iš čia kaip keleiviai, vėjas pėdas išneš, užpustys. Gal vaizdas kaip žuvusio laivo... Gal tik vaizdas beliks atminty. Klaipėda, 1959.01.06." Nuotrauka daryta bene tuomet populiariausioje mieste fotoateljė Pergalės, dabar Tiltų g. 2-ajame name. Joje iš kairės Kazimieras Paulavičius, jam ant kelių - Vytautas Paulavičius, Kazimiera Paulavičiūtė, Ona Paulavičienė, už ketvertuko - Eugenija Paulavičiūtė.

Kažkieno vestuvėse našlė susipažino su šauniu muzikantu Kazimieru. Na, ir kas kad vyresnis. Jai svarbu buvo, kad dukreles mylėtų. Nors Onos mamai jaunikis labai nepatiko, bet vestuvės buvo atšoktos ir Kazimieras parsikraustė pas Oną.

Netrukus pasaulį išvydo ir dukrelė Kazimiera. Kambariukas vienas, gyventojų - penki, ilgai netrukus ir šeštasis - Vytukas - radosi. Kažką reikėjo daryti. Ir Kazimieras kambarį pertvėrė fanera. Buvo sutvarkyti ir bendro gyvenimo po vienu stogu formalumai - Kazimieras įsidukrino Birutę ir Eugeniją.

"Birutė labai anksti iš mūsų lizdo išskrido. Mudvi su Eugenija miegodavom virtuvytėje, tėvai su broliuku - kambarėlyje. Visas gyvenimas kaip ant delno. Ne tik mūsų šeimos, bet ir viso namo kaimynų", - pasakojo p. Kazimiera.

Visai šalia Paulavičių būsto buvo skalbinių džiovykla.

"Netgi žinojome, kokius "kombinukus" (taip buvo vadinami marškinėliai, dėvimi po persišviečiančiomis ir nepersišviečiančiomis suknutėmis. - Aut. past.) kaimynkos velkasi ar kokius "triusikus" maunasi dėdė Vasia ar Kolia", - juokėsi Kazimiera.

Lūdni likimai

Kita sesuo Eugenija labai anksti ištekėjo.

"Kai ją "auginti" pradėjo septyniolika metų vyresnis vyriškis, tėvas jam grūmodavo kumščiu: "Ko lendi prie vaiko?" Bet tas kumštis vyriškio neatgrasė nuo Eugenijos. Ir kai tik ši sulaukė pilnametystės, vedė. Eugenijos pirmasis vyras buvo auksakalys. Bet, matyt, laimės šeimoje nebuvo. Jau augindama du vaikus, Eugenija pabėgo nuo jo. Bet ir paskesnis gyvenimas jau su kitu vyru laimingesnis netapo", - pasakojo pašnekovė apie savo sesę.

Šį pasaulį daug prisikentėjusi Eugenija apleido sulaukusi vos 49 metų.

Liūdnai gyvenimas susiklostė ir šiame name gyvenusiai Irenai Baltuonytei, kuri mokykloje buvo priskiriama prie gražuolių. Ištekėjo kartą, išsituokė, bandė kažkaip kabintis už gyvenimo, bet išeidavo labiau kabintis už stikliuko. Pasak Kazimieros, jos "gyvenamąja vieta" buvo tapęs turgus.

"Ją dėl penkių eurų kažkas ir nugalabijo Senajame turguje", - sakė p. Kazimiera.

Bus daugiau. Pradžia - 2007 m. balandžio 23 d., nuo 2014 m. išeina antradieniais. "Vakarų ekspreso" portale www.ve.lt skaitytojai "Akvareles" vienoje vietoje galite rasti meniu juostoje paspaudę nuorodą "Klaipėda".

Prašymas

Prašo atsiliepti (tel. 493435 arba rašyti el. p. adresu [email protected]) ir kitus šiame name po II pasaulinio karo gyvenusius žmones, jų atžalas.