Klaipėdos akvarelės: namai ir žmonės (407)

Aną antradienį pradėjome pažintį su šiame name pokariu gyvenusia Miniailų šeima, auginusia sūnelį Jurijų ir dukrelę Liubovę. Šiandien pažintį pratęsime.

Gelbėdavo bėdulius

Pokariu Jevgenija Miniailo gyveno Klaipėdoje ir daugelį metų dirbo Geležinkelio stoties budinčiąja. Kiekviename darbe yra jo oficialioji pusė, bet esti ir užkulisiai, kuriuose labai svarbus žmogiškasis faktorius. Taigi J. Miniailo, dirbdama stoties budinčiąja, prisižiūrėdavo pačių įvairiausių čia vykstančių komedijų ir tragedijų. Paskui tas komedijas ir tragedijas aptardavo su savo vyru - dyzelinio traukinio mašinisto padėjėju Vasilijumi.

"Ištempdavau ausis, kai mama pašnabždom pradėdavo pasakoti apie apiplėštus jūreivius. Taip, pasitaikydavo, kai juos apvogdavo stotyje "budintys" vagišiai. Bet kur kas stambesnio masto plėšikai būdavo patys milicininkai. Jie labai akylai stebėdavo pasirodančius jūreivius, kurie gyveno ne tik Klaipėdoje, bet ir kitose Sovietų Sąjungos respublikose. Žinoma, į stotį jie, grįžę iš reisų, ateidavo jau įsilinksminę. Belaukdami traukinio, užsukdavo į restoraną, kuriame tiesiog "šiukšlindavo" sunkiai uždirbtais pinigais. Tokie dažniausiai ir tapdavo milicininkų aukomis. Dėl kokio mažmožio prisikabinę auką čiupdavo už pakarpos ir tempdavo į milicijos poskyrį. Jame prilupdavo kartais ir iki sąmonės netekimo, iškratydavo kišenes ir išmesdavo lauk. Daryk ką nori be pinigų, o dažnai ir be dokumentų.

BUDĖTOJA. Jevgenija Miniailo (dešinėje), dirbdama Klaipėdos geležinkelio stoties budėtoja, yra padėjusi dėl įvairių priežasčių į keblias situacijas patekusiems keleiviams. Liubovės Miniailo-Stanišauskienės archyvo nuotr.

Tokius bėdulius, atšliaužusius iki stoties, tuoj pastebėdavo mama. Kai kada jie patys kreipdavosi pagalbos. Kartais ji, matydama situaciją, tą pagalbą pasiūlydavo pati. Skųstis dėl apiplėšimo jūreiviai nedrįsdavo. Žinodavo, kad vis tiek jie, o ne milicininkai liks kalti. Žodžiu, ieškoti teisybės buvo beviltiška. Tiesiog reikėjo rasti išeitį iš padėties", - pasakojo Miniailų duktė Liubovė Stanišauskienė.

Jai yra įstrigęs ir mamos pasakojimas apie vyriškį su dviem mažais vaikais, tikriausiai atsiimtais iš kokios pajūrio stovyklos. Žmogus nukentėjo ne nuo milicininkų, o nuo tikrų vagišių.

"Teisybės dėlei noriu pabrėžti, kad ne visi milicininkai buvo tokie godūs. Kai kurie, kaip ir mama, apiplėštuosius gelbėdavo. O mama tokiems bėduliams paskolindavo pinigų - dešimt ir net dvidešimt rublių - nusipirkti bilietą arba rasdavo būdų kažkur stotyje apnakvyndinti.

PORA. Jevgenija ir Vasilijus Miniailos gyveno Klaipėdos geležinkelio ritmu ir grafiku. Liubovės Miniailo-Stanišauskienės archyvo nuotr.

Visaip nutikdavo su tais mamos paskolintais pinigais - ir grąžindavo, ir negrąžindavo. Tačiau ji tikėjimo žmonėmis neprarasdavo. Manau, kad tam turėjo įtakos ir kadaise patirtas Jono Šliūpo šeimos gerumas, dosnumas. O ir vargelio per karą bei pokariu pamokos. Ir ji labai džiaugdavosi, kai žmonės, kuriems ji padėjo, atsiųsdavo šeimos nuotraukas, atvirukais sveikindavo įvairių švenčių proga. Aš tas nuotraukas ir atvirukus tebesaugau",- apie mamos darbo Klaipėdos geležinkelio stotyje žmogiškojo faktoriaus apraiškas pasakojo jos duktė Liubovė.

"Šaldytuvai"

Dirbdamas traukinio mašinisto padėjėju nuotykių patirdavo ir V. Miniailo. Kartą jis namo parvilko traukinio nudaužtą stirną. Nudyręs odą, mėsos gabalais apdalijo kone viso namo kaimynus.

Šaldytuvų tuomet dar nebuvo. O viena iš kaimynių namo šiaurinės dalies pusėje buvo susikalusi medinę dėžę, į kurią ir dėdavo greičiau gendančius produktus. Tokias dėžes pasistatyti jos balkone leido ir kitiems kaimynams. Žodžiu, namas turėjo "šaldytuvą".

Kelionės

Ankstesnėse "Akvarelėse" minėta, kad geležinkelininkai buvo privilegijuota kasta. Maisto prekių parduotuvė- tik geležinkelininkams, darželis, klubas, ligoninė - taip pat tik jiems. Ir dar viena privilegija - kartą per metus kelionė su visa šeima nemokamai į bet kurią SSRS vietą.

Miniailų šeima kiekvienais metais tą privilegiją išnaudodavo nuvažiuoti į Ukrainą aplankyti Vasilijaus Miniailo tėvų. Na, o Lietuvoje ta nemokama galimybė būdavo išnaudojama važiuoti į netolimas vietoves uogauti ir grybauti, dažnai - su bendradarbiais.

Dar viena kelionių rūšis - "zuikiu". Šitą galimybę Liuba puikiai išnaudodavo vasarą, kai įsiprašydavo pas tėtį į mašinisto kabiną.

IŠVYKA. Geležinkelininkai į įvairias išvykas, pradedant grybavimu, baigiant ekskursijomis po įvairius miestus, vykdavo už dyką. Liubovės Miniailo-Stanišauskienės archyvo nuotr.

"Joje turėdavau atsitūpti, kol pro dispečerius pravažiuodavome, nes pašaliniai žmonės kabinoje buvo griežtai draudžiami. Juos pravažiuojame, ir aš kabinoje - princesė", - prisiminė ponia Liuba.

Ir dar ji prisiminė, kaip tėtis, grįždamas iš reisų, visada jai ir broliui parveždavo zuikio pyrago. Dažniausiai tai būdavo koks pietums išsivežtas ir nesuvalgytas kotletas su juodos duonos kriaukšle. "Bet koks tas zuikio pyragas būdavo skanus",- nostalgiškai atsiduso moteris.

Draugiškumas

Didžioji dauguma kalbinamų "Akvarelių" klaipėdiečių tarsi susitarę tvirtina ir su ilgesiu kalba apie ypatingą pokarinę atmosferą, kai kaimynai buvę labai draugiški - dalindavosi ką turį, vieni kitus kviesdavo į savo asmenines šventes ar kartu švęsdavo bendras - ypač Naujuosius.

L. Miniailo-Stanišauskienė tos ypatingos draugiškumo atmosferos nelabai pamena. Bet štai kad Miniailų ir Brazaičių šeimos buvo susidraugavusios - taip. Ir toji draugystė tebesitęsia iki šiol. Liubovė prisiminė, kaip su Brazaitytėmis - Dalia ir Jūrate, ant suoliuko susėdusios bendroje virtuvėje, stebėdavo, kas ką virdavo, kepdavo, o ir ką kalbėdavo mergaitėms buvo įdomu.

VAIKŲ BALIUS. Butkų Juzės g. 3-iojo namo vaikai irgi susispiesdavo drauge švęsti gimtadienių. Liubovės Miniailo-Stanišauskienės archyvo nuotr.

"Bendroje virtuvėje buvo krosnis, bet prie jos tetilpo dvi šeimininkės. Kitos kurdavo "kirogazus" (į primusus panašius įrenginius), nuo kurių virtuvėje tvyrojo baisus smogas. Bet mes vis tiek ten kiurksojome. Virtuvė buvo kaip teatras, kuriame vyksta tik mums skirtas spektaklis",- sakė L. Stanišauskienė.

Ji papasakojo ir nuotykį, kai kaimynai - vyras ir žmona - virtuvėje susikivirčijo. Sutuoktinis įsiuto tiek, kad griebė puodą nuo viryklės ir besitaikydamas sriubą su makaronais užpilti ant galvos sutuoktinei, neapskaičiavęs puodą užvožė ant Liubovės galvos.

"Makaronai varva, aš bliaunu, sulėkę kaimynai juokiasi. Sutuoktinių kivirčas baigėsi", - virtuvės teatro vodevilį atpasakojo Liubovė.

Miniailos bičiuliavosi ir su labai inteligentiška Gavriliukų šeima. Liubovės brolis Jurijus su jų sūnumi, kaip Liubovė su Brazaitytėmis, tebedraugauja iki šiol.

O 1975 metais Jevgenijai Miniailo buvo paskirtas trijų kambarių butas Sportininkų gatvėje. Šeimai buvo didelis džiaugsmas iš vieno kambariuko Butkų Juzės gatvėje persikraustyti vos ne į dvarą su atskira virtuve, tualetu ir vonia.

Liubovės draugystė su Brazaitytėmis nutrūko, nes jos išvažiavo studijuoti į Vilnių, Pedagoginį institutą, brolis Jurijus - studijuoti teisės, ji pati mokėsi "šimkinėje" (S. Šimkaus konservatorija). Jūreivystės mokyklos šokiuose susipažino su savo būsimu vyru.

Žodžiu, keleriems metams Butkų Juzės gatvės "chebra" pairo. Tačiau, metams bėgant, ir vėl susispietė krūvon, nors ir skirtinguose miestuose. Nes drauge prabėgusi vaikystė ir jaunystė mus riša labiausiai.

Bus daugiau. Pradžia - 2007 m. balandžio 23 d., nuo 2014 m. išeina antradieniais. "Vakarų ekspreso" portale www.ve.lt skaitytojai "Akvareles" vienoje vietoje galite rasti meniu juostoje paspaudę nuorodą "Klaipėda".