Klaipėdos akvarelės: namai ir žmonės (406)

Brazaičių dukterys Dalia ir Jūratė buvo labai susidraugavusios su kaimynų dukrele Liubove Miniailo. Niekas name iš kaimynų nežinojo, kad Liubos mama tarnavo pirmojo Palangos burmistro (1933-1940 m.), gydytojo, medicinos, humanitarinių ir teisės mokslų daktaro, aušrininko dr. Jono Šliūpo (1861-1944) šeimoje. Užtat tuo įdomesnė buvo L. Miniailo-Stanišauskienės papasakota istorija.

Atsirinko seseris

Jevgenija Marudova, būsimoji Miniailo, su seserimi Valentina nuo Pskovo 1943 metais buvo vokiečių atvarytos į Kretingą. Čia buvo surengtas darbininkų ūkio darbams "turgus". Kretingos ligoninės, o pokariu ir Palangos ligoninės įkūrėjas felčeris Pranas Jurgutis darbams dideliame ūkyje išsirinko Valentiną, o J. Šliūpas - Jevgeniją.

Jai tikrai pasisekė, nes, palyginti su seserimi, sunkiai dirbusiai laukuose, teko palyginti lengva dalia - būti tarnaite Šliūpų namuose Palangoje.

Dėkinga Šliūpams

Jevgenija šiai šeimai buvo dėkinga visą gyvenimą. Tarnaudama Šliūpams, ji išmoko raugti kopūstus ir agurkus, virti cepelinus, kimšti vėdarus, kepti kugelį ir netgi trupininį pyragą su juodųjų serbentų uogiene bei biskvitą.

Antroji J. Šliūpo žmona (pirmoji, Liudvika, anksti pasimirė) Grasilda Šliūpienė rankdarbių išmokė. Jevgenijos duktė Liubovė buvo atsinešusi parodyti nuo tų laikų išlikusią karpytinio siuvinėjimo (rišeljė) servetėlę, dvelkiančią mamos rankų šiluma.

Kai frontas iš Rytų vėl ritosi atgal į Vakarus, J. Šliūpas su šeima rengdamasis bėgti į Austriją, tarnaitę taip pat ragino slėptis. Ir netgi kūrė planus, kaip ją patalpinti į lagaminą...

"Jei patys iš čia ištrūksime", - atsidusdavo.

PORTRETAS. Prieš pasitraukdami į Austriją 1944 m., Šliūpai savo tarnaitę dar nuvedė pas Palangos fotografą, kuris juos fotografavo Jevgenijai padovanotoje nuotraukoje per Žolinę 1936 m. Grasilda Šliūpienė Ženią padabino savo garderobo karakuliais. Jevgenijai Marudovai, būsimajai Miniailo, tuomet buvo 20 metų.

Priežastys slėptis

O priežasčių slėptis Jevgenija ir Valentina Marudovos turėjo: 1938 m. jų tėvas buvo represuotas kaip liaudies priešas ir išvežtas į Severodvinską. Kai jo mergaitės karo metais buvo atvarytos darbams į Lietuvą, jis beveik tuo pat metu tame lageryje ir pasimirė.

Tiesa, dukterys nieko apie tai dar nežinojo. Jevgenija ir Valentina, likusios be darbdavių, karo suirutėje nusprendė grįžti į Pskovo sritį. Sunkiai, bet grįžo. O jų namus buvo nušlavęs karas. Iš lentgalių ir velėnos susirentė žeminę. Jevgenija pradėjo mokytis geležinkelininkų mokykloje, Valentina - šaltkalvio amato...

Abi dirbo. Pinigus atimdavo šiurkšti pamotė (mama buvo pasimirusi dar iki tėvo arešto). O vieną dieną susirinko būrys valdininkų, tarp jų ir milicininkai su enkavėdistais, ir pareiškė, kad tarybinis žmogus negali gyventi orumą žeminančioje žeminėje, ją išardė. Nugriauti nugriovė, o kur gyventi?

Maištingoji Valentina nusprendė, kad reikia grįžti į Lietuvą. Viena priežasčių buvo ir toji, kad seserys bijojo, jog bus atkapstyta tėvo - liaudies priešo - byla. Juk buvo pats baisiausias pokarinių represijų metas. Ir savo planus V. Marudova nedelsdama įgyvendino - atbildėjo į Vilimiškės kaimą šalia Kretingos, susirado Petronėlę Beržanskienę. O ši turėjo daug pažinčių. Klaipėdos žuvies fabriko viršininko šeima Valentiną priglaudė kaip tarnaitę.

1949 m. į Klaipėdą atvažiavo ir Jevgenija. Ji darbo susirado geležinkelyje. Pirmiausiai - traukinių palydove, o vėliau daugelį metų dirbo geležinkelio stoties budinčiąja. Netruko ir šeimą sukurti su garvežio kūriku, vėliau dyzelinio traukinio mašinisto padėjėju Vasilijumi Miniailo.

DĖKINGUMAS. Jevgenija Miniailo, buvusi Jono Šliūpo šeimos tarnaitė, visą gyvenimą buvo dėkinga šiai šeimai. Dėkingumą paveldėjo ir jos duktė Liubovė Miniailo-Stanišauskienė, sūnus Jurijus, kuris mamą po daugelio metų nufotografavo prie išlikusio Šliūpų namo Palangoje. 

Dovanota nuotrauka

Daugelį metų net artimų žmonių draugijoje Jevgenija neprasižiodavo nei apie liaudies priešą tėvą, nei apie Šliūpų šeimą. Ir net jos vaikai - duktė Liubovė ir sūnus Jurijus - labai vėlai tesužinojo, kaip ji šventai saugojo Šliūpų šeimos atminimą ir nuotrauką, kurią padovanojo, pasitraukdami į Vakarus. Kitoje nuotraukos pusėje trumpas užrašas: "Ilgai atminčiai Ženei nuo Šliūpų".

Panašu, ši dovanotoji nuotrauka yra gilus Šliūpų inteligencijos ir bendravimo kultūros atspindys: nerimas prieš nežinią - kas jų laukia ateityje? O jie štai deda autografą vos metus šeimoje tarnavusiai Jevgenijai. Ir dar štrichelis - nors ir karas, nors nežinomybė, nerimas - Šliūpai ragina Jevgeniją nusifotografuoti. Ir nuveda pas tą patį fotografą, kuris Šliūpus fotografavo 1936 m. per Žolinę toje dovanotoje nuotraukoje. Jevgenija nufotografuota prieš pat Šliūpams pasitraukiant - 1944 m. G. Šliūpienė tarnaitę nuotraukai papuošė savais karakuliais.

Didingumo nesuvokė

Kai Jevgenijos dukters Liubovės teiravausi, ar mama, tarnaudama Šliūpams, suvokė, kokio masto asmenybė yra Šliūpas, ji patvirtino tik tiek: "Visi Šliūpą vadino daktaru. Kai mama tarnavo jų namuose, o iš esmės buvo beveik šeimos narys, Šliūpas jau nebebuvo nei burmistras, nei ji žinojo apie jo veikalus ar nuopelnus Nepriklausomai Lietuvai. Tiek pats Šliūpas, tiek jo žmona ir sūnus mamai buvo žmonės, kurie jai negailėjo širdies šilumos."

ANONSAS

Kitą savaitę tęsime pažintį su Butkų Juzės g. 3-iojo namo gyventojais. Čia gyveno ir Kelmickų šeima. Jų dukters, radijo ir televizijos laidų vedėjos, Muzikos akademijos docentės Zitos Kelmickaitės, sūnaus poeto ir antikvaro Edmundo Kelmicko balsai žinomi turbūt kiekvienam Lietuvos gyventojui. Prašytume atsiliepti ir kitus šiame name gyvenusius žmones ar jų palikuonis. Skambinti tel. 493435 arba rašyti el. p. adresu [email protected].

Bus daugiau. Pradžia - 2007 m. balandžio 23 d., nuo 2014 m. išeina antradieniais.