Klaipėdos akvarelės: namai ir žmonės (402)

Bet šiek tiek priešistorės. Aldona Šneiderytė, būsimoji Malinauskienė, į Klaipėdą iš Kretingos su tėvais atvažiavo vos tik pasibaigė karas. Šneideriai nusižiūrėjo namelį Mažajame Kaimelyje. Nors Aldutei tebuvo 16 metų, bet ji buvo priimta dirbti parduotuvėje Nr. 5, kuri veikė būsimosios "Bangos" kavinės patalpose Herkaus Manto gatvėje.

Degtinė... statinėse

Tai buvo maisto prekių parduotuvė, kurioje pardavinėjo ir degtinę. O ją atveždavo statinėse. Ir perkančiajam už korteles reikėdavo supilti dažniausiai į paties kliento atsineštą butelį. Tai labai apsunkindavo jaunos pardavėjos darbą, nes žmonės atsinešdavo labai įvairių talpų butelius. O dar sunkenybė buvo ir tai, kad Aldutė dėl savo ne itin aukšto ūgio turėdavo pasilypėti ant pakylos - kitaip nematydavo, ką rodo svarstyklės.

ALDONA. Taip atrodė Aldona Šneiderytė prieš tekėdama už Aleksandro Malinausko. Reginos Malinauskaitės-Daubarienės archyvo nuotr.

Tiesa, ji toje parduotuvėje dirbo neilgai, nes Klaipėdoje pradėjo sklisti gandai, kaip buvo teisiamos ir į kalėjimus sodinamos pardavėjos esą už išeikvojimus, kurių jos tikrai nepadarė. Tiesiog tapdavo atpirkimo ožkomis pasidarbavus kur kas gudresniems "dėdėms" ar "tetoms". Taigi, Aldona Malinauskaitė nešė kudašių iš parduotuvės, kol nebuvo "įsūdyta" į "kaliūzę"... Ir įsidarbino "Aušros" kojinių fabrike (tuomet jis buvo S. Daukanto gatvėje, kur dabar - "Mega Plaza" prekybos centro stovėjimo aikštelė), o įvairiose gamybos grandyse dirbo iki pat pensijos.

Lemtingas susitikimas

Aleksandras Malinauskas, baigęs Kauno geležinkelininkų mokyklą, buvo paskirtas į Klaipėdą - geležinkelio vagonų apžiūros punktą. Tais laikais tai buvo netgi labai garbingos pareigos. Jeigu nebūtų spardęsis stoti į partiją, gal ir labai sparčiai būtų kilęs karjeros laiptais. Bet A. Malinauskas spardėsi, nors vadovauti vagonų apžiūros pamainai jam vis dėlto buvo patikėta.

ALEKSANDRAS. Aleksandras Malinauskas, baigęs Kauno geležinkelininkų mokyklą ir gavęs paskyrimą dirbti Klaipėdoje, būsimą žmoną Aldoną nusižiūrėjo šokiuose. Reginos Malinauskaitės-Daubarienės archyvo nuotr.

Su Aldona Aleksandras susipažino šokiuose. Kaip ir didžioji pokarinės jaunuomenės dauguma. Pažintis buvo lemtinga - 1950 m. pora atšoko vestuves. Ir apsigyveno tame pat namelyje, kuriame gyveno Aldonos tėveliai Šneideriai. Namelis jau ir be Malinauskų buvo pilnas artimesnių ir tolimesnių Šneiderių giminaičių. Tad Malinauskai labai apsidžiaugė, kai gavo du kambarius "ant bendros virtuvės" S. Nėries g. 16-ajame name. Būtent toje jo dalyje, kur šiandien yra "XIX amžiaus" restorano salės.

Ypatingas draugiškumas

Malinauskų duktė Regina Malinauskaitė-Daubarienė pripažino, kad jos jau sąmoningas gyvenimas tekėjo būtent šiame name.

"Juk tai buvo siaurojo geležinkelio stoties salė, perdaryta, pertvarstyta į butus. Tiksliau, kambarius - po dešimt kvadratinių metrų. Kaimynai Simonenkos ir mes turėjome po du kambarius, o trečioji - Šleževičių šeimyna - tik vieną. Taip susiklostė, kad mano močiutė Magdalena Šneiderienė ir Simonenkų močiutė "užvaldė" bendrą virtuvę. Viena savo pagalius kišdavo į vieną krosnies su rinkiais galą, kita - panašius pagalius kaišiodavo po savo rinkiais ir puodais.

PORA. Aldona ir Aleksandras susituokė 1950 m. Reginos Malinauskaitės-Daubarienės archyvo nuotr.

Kad ir nelabai lietuviškai-rusiškai susikalbėdavo, bet visai gražiai sudraugaudavo. Šleževičiai su vaikais, dar brolis su žmona, grūsdamiesi viename kambariuke, sugebėdavo ir maistą gal ant "kerogazo", gal ant primuso gamintis toje pat ankštoje patalpėlėje. Ir jokių pykčių dėl "neteisybės" ar nacionaliniu pagrindu visiškai nekildavo. Atvirkščiai - tokios santarvės dabar galėtų pavydėti dažni kaimynai", - pasakojo R. Malinauskaitė- Daubarienė.

Tas sutarimas ir sugyvenimas, matyt, buvo ramstytas ir profesiniais interesais. Simonenka ir Šleževičius - traukinių mašinistai, Malinauskas - vagonų apžiūros specialistas. Tai vyrai turėdavo ką aptarinėti ir netgi prigalvoti, ką ir kaip tobulinti.

BALIAI. Šeimos, gyvenusios siaurojo geležinkelio stoties salėje, perskirtoje į kambariukus po 10 kvadratinių metrų, pačias įvairiausias šventes, įskaitant ir gimtadienius, draugiškai švęsdavo bendroje virtuvėje pasidengusios stalą. Reginos Malinauskaitės-Daubarienės archyvo nuotr.

"Per spalio, gegužės šventes, naujametį virtuvėje buvo klojamas bendras stalas. Ir švenčiama kartu. Žinoma, užstalėje pagrindinės kalbos būdavo apie traukinius ir geležinkelį", - pasakojo Regina.

Bendrų kalbų temų rasdavo ir moterys, nors interesai buvo tarsi ir skirtingi: Dina Simonenko - mokytoja, Aldona Malinauskienė mezgė kojines fabrike "Aušra", Elena Šleževičienė - namų šeimininkė. Taigi, tokioje aplinkoje - bendroje virtuvėje - Šleževičiukai, ir Simonenkiukai, Malinauskaitė tarsi savaime augo ir brendo.

ANONSAS

Kitą savaitę toliau dairysimės S. Nėries g. 16-ajame name, kuriame dabar restoranas "XIX amžius". Kokias privilegijas turėjo čia pokariu gyvenusios geležinkelininkų šeimos? Kokios buvo tų privilegijų teigiamos, o gal ir neigiamos pusės - skaitykite kitą antradienį. Prašytume atsiliepti žmones ar jų palikuonis, taip pat gyvenusius šiame name. Skambinti tel. 493435 arba rašyti el. p. adresu [email protected].

Bus daugiau. Pradžia - 2007 m. balandžio 23 d., nuo 2014 m. išeina antradieniais. "Vakarų ekspreso" portale www.ve.lt skaitytojai "Akvareles" vienoje vietoje galite rasti meniu juostoje paspaudę nuorodą "Klaipėda".