Klaipėdos akvarelės: namai ir žmonės (400)

O jame penkis sūnus - Aleksą, Vytautą, Albertą, dvynukus Egidijų ir Ovidijų - augino Juzytė ir Aleksas Laurinaičiai.

Pokario košmarai

Šios didelės šeimos galva Aleksas Laurinaitis buvo kilęs nuo Šeduvos, kur jo tėvai, smulkūs ūkininkai, turėjo 12 ha ariamos žemės ir 9 ha miško. Kai buvo rikiuojamos eilės buožėms vežti, Laurinaičiai Gimbogaloje buvo patikinti, kad jų tikrai neveš. O nutiko taip, kad išvežti pasmerktieji išsibėgiojo, o vežimo į Sibirą planus reikėjo vykdyti, tad už čiuprynos griebė ir Laurinaičius. Pretekstas buvo tas, kad šeima buvo atsisakiusi stoti į kolūkį...

KARTU. Šios nuotraukos nugarėlėje parašyta Alekso ir Juzytės Laurinaičių vestuvių data - 1956.08.05. Alekso Laurinaičio archyvo nuotr.

Dėl šventos ramybės vienas sūnų - Jonas - neišėjo į miškus slapstytis nuo tarnystės sovietinėje armijoje, o kitas - Aleksas - dirbo geležinkelyje Radviliškyje. Aleksas, grįždamas iš darbo su draugu, susigaudė, kas vyksta jų sodyboje, nes matė kareivius, stribus ir mašinas. Tad į namus negrįžo. Ir nuo tos dienos Aleksui teko slapstytis.

Jonas, tarnaudamas Staliningrade, parašė laišką instancijoms. Jame klausė, už ką prie Obės plukdyti sielių išvežė jo tėvus ir brolį Petrą. Žinoma, jam niekas neatsakė. Tik klausimo pasekmes labai greitai pajuto - iki tol priskiriamas prie armijos pirmūnų, staiga tapo ujamu "autsaideriu". Tačiau atlaikė visas negandas ir po kariuomenės atvažiavo į Klaipėdą. Netrukus čia parsiviliojo ir nuolat besislapstantį brolį Aleksą.

Likimo išdaigos

Taip susiklostė, kad giminaičiai Joną buvo numatę supažindinti su tokia Juzyte, našlaite nuo Aleksandravo. Tiesiog atėjo laikas šeimą kurti. Bet išėjo taip, kad su Juzyte, dirbusia saldainių fabrike, buvo supažindintas Aleksas.

Toji Juzytė vaikinui iškart širdin krito, tačiau jį ėmė gaubti NKVD tinklas, ir jam teko bėgti į Liepoją. Paukščio teisėmis gyveno bendrabutyje ir dirbo geležinkelyje. Aleksui buvo ten nyku, ir toje niūrioje kasdienybėje tik Juzytės paveikslas jam švietė tarsi žvaigždelė.

Vyriausiasis A. Laurinaičio sūnus Aleksas yra išsaugojęs 1956 m. birželį tėvo rašytą laišką Juzytei: "Norėčiau parašyti jums gražiausius žodžius. Gražiausius žodžius iš širdies gelmių. Norėčiau palinkėti, kad darželio žydinčios gėlės daug džiaugsmo ir laimės jums atneštų. Mylimoji Juzyte, ką veiki šią baltą dieną? Gal kur liūdnai vaikščioji viena. Norėčiau labai Tave aplankyti ir Tavo skaisčias akeles matyti. Aš toli nuo Tavęs vaitoju. Ir vien tik apie Tave galvoju. Tu vien tik mano akyse stovi kaip dangaus žvaigždelė šviesioji. Kad Tave šiandien pamatyčiau, visus savo vargus pamirščiau. Išaušo gražus svajonių rytas, tai saulės spindulėliai baigia sklaidyti sunkias nakties miglas. Esu bent už 300 kilometrų nuo jūsų. O grįžus į Liepoją - jau arčiau. Bet, deja, mus skiria šimtas kilometrų."

KRIKŠTYNOS. Aleksas jaunesnysis ant saugių ir tvirtų krikšto tėvo dėdės Jono rankų. Alekso Laurinaičio nuotr.

Ir toliau Aleksas vyresnysis kuria planus, kaip jie galėtų pasimatyti. Laiškas baigiamas labai konkrečia informacija: "Lauksiu nekantriai atsakymo iš jūsų, Brangioji. Mano adresas Latvijos SSR, Liepoja, Konduktorskij rezerv. Laurinaitis Aleksas. Galit rašyti ir lietuviškai."

Tačiau atsakymo taip ir nesulaukė, mat jo mylimoji Juzytė nemokėjo rašyti nei lietuviškai, nei rusiškai. Anksti likusios be tėvų mergaitės mokslais niekas nesirūpino. Priglaudusieji Juzytę giminaičiai ją žiauriai išnaudojo įvairiems darbams nudirbti. Taip žiauriai išnaudojo, kad vieną dieną Juzytė nuo tos "globos" pabėgo į Klaipėdą. Ir nepražuvo. Ir darbo susirado, ir mylimąjį.

Vestuvės

A. Laurinaičio būta atkaklaus. Atsakymo nesulaukęs, į Klaipėdą atidūmė. Gal tuokart, gal kitą sykį ir dėl vestuvių su Juzyte sutarė. Ir, kad tos vestuvės pigiau atsieitų, su broliu Jonu nusprendė abiejų vestuves kartu atšokti. Jas smagiai ir atitrypė 1956 m. rugpjūtyje.

"Buvo gražus oras, tai tos vestuvės buvo iškeltos, galima sakyti, "Neptūno" restorano kieme. Mat šalia esančiame name gyveno mamos teta, kuri nepabijojo net dvejų vestuvių vargo", - aiškino Laurinaičių vyresnėlis Aleksas.

Su orderiu kišenėje...

Po metų gimė Aleksas jaunesnysis, o jo tėvas tuo metu vis dar tebegyveno ir dirbo Liepojoje. Juzytė su naujagimiu, žinoma, išvažiavo pas vyrą. O jis laimingas vieną dieną parėjo su orderiu kišenėje: "Gaunam butą", - iškilmingai pranešė jis. O Juzytė išsigando: juk nemoka nei latviškai, nei rusiškai kalbėti - kaip ji toje Liepojoje gyvens? Kaip pasakoja šeimos legenda, pasikišo ji penkių mėnesių Aleksą po pažasčia ir... išbildėjo į Klaipėdą.

PAGAL DIEVO NORĄ. Juzytė ir Aleksas, susilaukę Aleksiuko, tikriausiai net neįtarė, kad Dievulis apdovanos dar keturiais sūneliais... Alekso Laurinaičio nuotr.

Likęs vienas Aleksas krapštė pakaušį: ką daryti? Gyventi atskirai ar lizdo sukti važiuoti į Klaipėdą? Ir vėl pagalbon atėjo brolis Jonas. Jis taip pat dirbo geležinkelyje ir jau buvo gavęs butą šalia tilto per geležinkelį. Darbovietėje J. Laurinaitis buvo pelnęs, kaip sakoma, pozicijas. Ir, kai paprašė darbo broliui, viršininkai mielai sutiko, tikėdamiesi, kad ir Aleksas bus toks pat darbštuolis, kaip ir jo brolis.

Taip Aleksas parvažiavo į Klaipėdą. Jau buvo prasidėjęs chruščioviškasis atlydis, ir jam slapstytis nebereikėjo. O netrukus jis vėl gavo orderį butui. Tik šįkart ne Liepojoje, o Klaipėdoje. Name, iš kurio matėsi ir Klaipėdos geležinkelio stotis, ir pats geležinkelis. S. Nėries gatvės 16-ajame name.

ANONSAS

Kitą savaitę toliau dairysimės S. Nėries 16-ajame name, kurio "vizitine kortele" tapo Laurinaičių šeima, auginusi penkis sūnus. Prašytume atsiliepti žmones ar jų palikuonis, taip pat gyvenusius šiame name. Skambinti tel. 493435 arba rašyti el. p. adresu [email protected].

Bus daugiau. Pradžia - 2007 m. balandžio 23 d., nuo 2014 m. išeina antradieniais. "Vakarų ekspreso" portale www.ve.lt skaitytojai "Akvareles" vienoje vietoje gali rasti meniu juostoje paspaudę nuorodą "Klaipėda".