Klaipėdos akvarelės: namai ir žmonės (397)

Pasidairysime kitoje šio namo pusėje, kur gyveno daug geležinkelininkų šeimų. Čia gūžtas susisuko garvežių depo remonto cecho viršininko Vlado Bielskio, šio depo cecho meistro Antano Jonkaus, kitos šeimos. O 2-ajame aukšte buvo apgyvendinta nuo Akmenės atsikrausčiusi ir garvežio mašinisto Povilo Greičiūno šeima.

Dar viena pokario drama

Nors Akmenės rajono Biliūniškių kaime Kazimieras Misiulis teturėjo 17 ha žemės ir buožėms tarsi nepriskirtinas, tačiau 1945 m. stribai jį nušovė.

"Žinojau ir kas jį nušovė, ir kokiomis aplinkybėmis, bet, atėjus metui, kai galėjau bandyti suvesti sąskaitas su dviem buvusiais stribais, jokių žygių nesiėmiau. Tegul tai būna jų sąžinės reikalas. Tai yra kur kas baisiau nei teismų nuosprendžiai - galvojau sau", - šiandien sako Valentinas Greičiūnas.

Kaip nušautojo K. Misiulio sūnus Valentinas tapo Greičiūnu? Istorija gyvenimiška. Likusiai našle su sūneliu Valentino mamai tvarkytis su visa žeme (ji dar nebuvo atimta) buvo sudėtinga. Pagalbon stojo Povilas Greičiūnas. Kai stojo, tai netrukus ir susiporavo. Ir Misiulienė tapo Greičiūniene. Kai buvo paskelbta geležinkelininkų mobilizacija, mat pokariniam LTSR geležinkeliui dėl įvairių priežasčių - pasitraukė į Vakarus, išėjo į miškus ar stribus ir pan. - stigo pačių įvairiausių geležinkelio specialistų, P. Greičiūnas, turėjęs darbo patirties Kaune, ir atsiliepė. Ir buvo išsiųstas dirbti į Klaipėdą.

Greičiūnai buvo apgyvendinti S. Nėries g. 14-ojo namo (tuomet buvo kita numeracija, kuri keliskart keitėsi) antrajame aukšte ir pradėjo savo gyvenimą mieste. Valentinui artėjo metas lankyti mokyklą. Tai kaip čia atrodys: tėvai Greičiūnai, o sūnus - Misiulis. Sutvarkė popierius, ir į Vytauto Didžiojo gimnaziją (pavadinimas dar nebuvo spėtas pakeisti) 1946-ųjų rugsėjį įžengė nebe Valentinas Misiulis, o Greičiūnas.

PAMOKOS. Pamokas Valentinas ruošdavo virtuvėje, kuri buvo padabinta mamos Domicėlės siuvinėtais "paveikslais". Viename jų darbščiomis jos rankomis išsiuvinėta "Duona kasdieninė mūsų maistas". Berniukas turėjo ir ištikimą draugą Reksą, kuris būtinai įsitaisydavo šalia savo šeimininko ant stalo ir kantriai laukdavo, kada išmuš jo laiminga valanda padūkti.

Vaikai - darbininkai

V. Greičiūno vaikystė beveik niekuo nesiskyrė nuo kaimynų vaikų. Mokykla, o po pamokų turėjo atlikti pareigas.

"Kieme buvo ūkinių pastatų, kuriuose ir mes, ir kaimynai auginome kiaules, kai kas turėjo ir karves. Pastarąsias laikyti buvo visai patogu, nes vos už keliasdešimties metrų, Butkų Juzės gatvelės gale, jau buvo daržai, o už jų plytėjo pievos. Kiaules auginti ir jas penėti nebuvo taip paranku, nes ėdalo joms kelis kartus per savaitę, įsimetęs bidonus į vežimaitį, dardėdavau į Pieno kombinatą (tuomet jis buvo dabartinės Maksimo Gorkio mokyklos vietoje) pirkti pasukų. O į alaus bravorą prie senojo turgaus tuo pačiu vežimaičiu ir talpyklomis per visus gatvių brukus tarškėdavau salyklo atliekų.

Tiek prie Pieno kombinato, tiek prie alaus bravoro panašiu "transportu" suvažiuodavo kone visa tuometinė Klaipėda, nes dauguma pokarinių klaipėdiečių gyveno ūkiškai. Eilėse dažniausiai stovėdavo vaikai, paaugliai, nes suaugusieji turėdavo rimtesnių darbų. Čia, belaukdami "davinio", bendraudavome kur kas aktyviau ir produktyviau, nei šiandieninė jaunuomenė feisbuke", - pašmaikštavo V. Greičiūnas.

O maždaug gruodžio viduryje - kiaulių skerstuvės. Didžiulė šventė ir vaikams, ir suaugusiems. Visų kiaulių auginimo ir penėjimo vargų apvainikavimas - vėdarai. Statinėse kieme kai kas mėsas rūkydavo, kiti - sūdydavo. Ir jausdavosi laimingi: per žiemą kaip meškoms urvuose letenos čiulpti nereikės. Kas augindavo daugiau paršelių, su rūkytomis ar sūdytomis mėsomis ir į turgų patraukdavo. Vis vieną kitą rublį prisidurdavo prie menkų valdiškų darbų algelių.

Ir dar vienas pareigas šeimoje turėjo V. Greičiūnas - už korteles nupirkti duonos. S. Daukanto ir S. Nėries gatvių sankirtoje buvo tik geležinkelininkams skirta maisto prekių parduotuvė. Bet, kaip ir kitose miesto parduotuvėse, čia nutįsdavo ilgiausios eilės, kai atveždavo duonos. Tai paauglys Valentinas kartu su kitais namo berniukais stengdavosi sulaukti atvažiuojančios mašinos su duona. Ir kai atveždavo, puldavo padėti ją iškrauti. O tuomet įgydavo pirmumo teisę kepaliuką ar du, priklausomai kiek kortelių turėdavo, jos nupirkti.

ŠEIMA. 1957 metais Valentinas Greičiūnas su krepšinio komanda buvo išvažiavęs į svečią šalį - Čekoslovakiją. Mamai ir tėčiui tuomet parvežė dovanų - suvenyrinę "plečkelę".

Pradėjo sportuoti

Pokarinės Klaipėdos vaikai pramogų daug neturėdavo. Bilietai į kinus ir teatrą kainuodavo, ir tėvai toms vaikų pramogoms per daug nesišvaistydavo. Kinas, teatras - ypatingomis progomis. Užtat beveik visoje Klaipėdoje, neišskiriant ir S. Nėries 14-ojo namo, siautėjo "teatro manijos epidemija", kai vaikai spektaklius patys ir "statydavo", ir žiūrėdavo.

Tas namas tokiems "teatrams" labai tiko - didelių butų durys juk būdavo suveriamos tarsi teatro scenos uždanga. Žinoma, visi "spektakliai" vykdavo, kol tėvai darbuose ar į kokius balius išsirengę.

Teatro manijos apsėstas buvo ir Valentinas. Tik štai, ką vaidindavo, jau ir nebepamena, nes vis dėlto galvą "praskėlęs" labiau buvo ne teatras, o sportas. Į įvairias sporto rūšis, o ypač krepšinį, įsikinkęs nuo vaikystės, jam ištikimas tebėra ir šiandien.

Du - viename

Žaisdamas krepšinį, Valentinas atrado ir savo antrąją pusę - medicinos sesutę Ireną, kuri budėdavo varžybose. Jų draugystės pradžią regėję klaipėdiečiai ir šiandien pabrėžia, kokia tai buvusi graži pora. Ir dabar to nenuneigsi.

Kaip ir daugelyje šeimų, Irenai su Valentinu yra tekę laižyti ir druskos, ir pipirų. Padraugavę kelerius metus, jie susituokė. Ir Valentinas į jau pertvarkyto S. Nėries namo du kambarius 1962 metais parvedė marčią.

Paklausta, kaip ją pasitiko vyresnieji Greičiūnai, pirmiausiai - anyta, Irena žaismingai tesumojavo rankomis ir taip pat žaismingai tarstelėjo: "Nieko nesakysiu, nieko nesakysiu. Ji laikė ir samtį, ir piniginę. Bet anyta buvo retos "prabos" šeimininkė. Visai neseniai buvusi kaimynė iš kito namo galo dar prisiminė, koks skanėstas buvę jos raugti agurkai. Ir mėsos patiekalai buvo jos stichija."

Matyt, buvo tikrai sudėtinga "susistyguoti". Kaip toje reklamoje - "Du - viename". Dvi šeimas teskyrė plonutės širmos audeklas. Bet būtent šiame name sukrykštavo jaunųjų Greičiūnų pirmagimė Jolanta. Sūnaus Žilvino sutuoktiniai susilaukė jau tuomet, kai nuo tėvelių atskirai gūžtą susisuko.

Bus daugiau. Pradžia - 2007 m. balandžio 23 d., nuo 2014 m. išeina antradieniais.