Klaipėdos akvarelės: namai ir žmonės (372)

Liepų gatvės 35-asis namas XX a. pradžioje priklausė firmai "Adler Werk G", vėliau - Georgui Šnaideriui (Georg Schneider). Dalis patalpų buvo gyvenamosios paskirties, kita dalis naudota kontorai. Tai - dviejų aukštų raudonų plytų mūro, čerpėmis dengtu laužytos konfigūracijos stogu statinys su mansarda ir pusrūsiu.

Šis pastatas yra iki XIX a. pabaigos Vokietijoje plitusios architektūrinės srovės "Medžiagų stilius" ("Materialstil"), propagavusios natūralias medžiagas ir paprastas, racionalias formas, pavyzdys. Klaipėdoje šio stiliaus įtaka buvo jaučiama iki Antrojo pasaulinio karo.

Būtent 35-asis namas pirmiausiai iš šiandieninės galerijos pastatų komplekso 1971 m. buvo perduotas tuometinei Kultūros ministerijai. Projektuojant galeriją išsaugota pastato vidaus erdvių struktūra, autentiška laiptinė, medinė veranda (architektas Zigmas Rutkauskas, interjeras - Kazimiero Miežinio).

1973 m. birželio 1 d. čia atidarytas Lietuvos dailės muziejaus (LDM) padalinys - Klaipėdos paveikslų galerija, kuri, Lietuvai atgavus nepriklausomybę, pavadinta Prano Domšaičio galerija. Ir būtent Liepų g. 35-ajame rekonstruotame name įkurdinta P. Domšaičio paveikslų, tapytų Lietuvoje, Vokietijoje, Prancūzijoje, Pietų Afrikoje, ekspozicija.

Vaikų darželis Nr. 3

Na, o netrukus po karo šiame name pradėjo veikti darželis. Pasak Antaninos Šantaraitės, dabar Šaltienės, jame dirbusios 1959-1966 metais, 1-asis darželis buvęs Petro Cvirkos (dabar Turgaus) gatvėje, 2-asis - Simono Daukanto gatvėje, o 3-iasis - būtent M. Gorkio (Liepų) gatvėje.

VAIKŲ DARŽELIS. Rekonstravus Liepų gatvės 35-ąjį namą, jo fasadas išlaikytas beveik nepakitęs. KIEMAS. Užtat iš kiemo pusės pastatas buvo perstatytas, išsaugota tik veranda. Pastatą pritaikant Paveikslų galerijai buvo iškirsti kiemo medžiai, "nušluotas" šiltnamis ir kiti ūkiniai pastatai. Eimanto CHACHLOVO nuotr.

"Čia vaikus vesdavo miesto "ponai". Man būdavo nejauku, kai reikėdavo skaityti visokius pranešimus darželį lankiusių vaikų tėvams - Vykdomojo komiteto pirmiesiems asmenims, gydytojams, teisėjams, notarams ir advokatams. Bet šiaip jau vaikų tėvai auklėtojoms akių nedraskydavo. Atvirkščiai, iškilus kokiems auklėjimo trikdžiams, išeičių ieškodavome drauge", - prisiminė ponia Antanina.

Atvijo prastas pažymys

A. Šantaraitė nuo kūdikystės buvo našlaitė. Ją augino tetos. Jų paskatinta Antanina apsisprendė mokytis Kauno pedagoginėje mokykloje. Bet antrajame kurse laikant rusų kalbos egzaminą žinios buvo įvertintos trejetu. Tad mergina neteko stipendijos. Pedagoginės mokyklos direktorius našlaitę užjautė, tačiau niekuo negalėjo padėti. Nes juk nežinosi, kokį vaidmenį toje mokykloje vaidino rusų kalbos mokytojas...

Direktorius merginai metė gelbėjimosi ratą: "Važiuok į Klaipėdą. Su direktoriumi sutarsiu, kad tave priimtų", - išeitį pasiūlė kauniškės pedagoginės mokyklos vadovas. Ir Antanina atbildėjo į Klaipėdą.

KONCERTAS. Antaninos Šaltienės auklėtinių grupė "duoda koncertą".

Deja, pedagoginės mokyklos direktorius buvo kažkur išvykęs.

"Geri žmonės priglaudė. Viename nedideliame kambarėlyje gyvenome dvi mano draugės, jų brolis ir mama. Žodžiu, penkiese. Pokario klaipėdiečiai, suvažiavę iš visos Lietuvos su savo tragedijomis, karo padarytomis fizinėmis ir dvasinėmis žaizdomis, buvo labai nuoširdūs ir užjaučiantys. Tad ir darbą netrukus susiradau - apskaitininkės "Trinyčiuose". O netrukus kažkas pašnabždėjo, kad darželyje Liepų gatvėje auklėtojų trūksta. Tai ir nutipenau. Šiaip ar taip, pedagoginių žinių užuomazgų turėjau", - prisiminė A. Šaltienė.

Pasišventėlė Marija

Tuomet darželiui vadovavo Marija Kučinskaitė.

"Ji buvo labai reikli ir nepaprastai tvarkinga. Ten pat darželyje ir gyveno. Galima sakyti, kad ji dirbo visas dvidešimt keturias valandas per parą - pjaudavo malkas, buvo užsiveisusi šiltadaržį, kurio niekam kitam nepatikėdavo - pati sėdavo, sodindavo, laistydavo ir tręšdavo. Ką išaugindavo šiltadaržyje - viskas darželinukams: svogūnų laiškai, morkos, pomidorai. Ir ji labai norėdavo, kad ir visi kiti keturiolika žmonių personalo lygiai taip pat paromis čia dirbtume.

Aš iš jos daug ko išmokau. Bet svarbiausia pamoka - negalima iš žmogaus atimti laisvės. Ji mums net drausdavo pasikalbėti tarpusavyje. Tačiau atimtą laisvę sugebėdavom "atsiimti". Kai ji išdundėdavo su kokiais reikalais iš darželio, būdavo tikra laisvės fiesta. Žinoma, dirbdavome kaip ir dirbusios, tačiau nereikėjo žvalgytis į šalis, jei norėdavai kokiomis mintimis su kolege pasidalinti. O pasitarti tikrai būdavo dėl ko", - sakė Antanina.

Bausmės

Kai dabar "ant Lietuvos" tiek diskusijų dėl bausmių vaikams, Antaninos pasiteiravau, kokių "egzekucijų" susilaukdavo tuometiniai darželinukai.

"Statydavome į kampą. Tačiau toji bausmė auklėtinių nebaugindavo. Jiems kur kas baisesnis būdavo tas momentas, kai, pavalgę vakarienę, jie laukdavo tėvų ateinant. O kol laukdavo, galėdavo žaisti pačius įvairiausius žaidimus. Nežinau, kaip ir iš kur, bet darbui pasišventusi mūsų vedėja sugebėdavo vaikams nupirkti dar neregėtų ir nematytų žaidimų, panašių į dabartines "Lego" kaladėles ar dėliones. Prasikaltusieji prie žaidimų nebuvo prileidžiami. Ir jie dėl to sielvartaudavo kur kas labiau nei statomi į kampą", - dėstė A. Šaltienė.

ANONSAS

Kuo ir kaip pasireikšdavo darželio auklėtinių simpatijos, prieraišumas auklėtojoms? Kas tuometinei kartai, lankiusiai šį darželį, įsikirtę atmintin ir kodėl? Apie tai - kitoje "Akvarelių" dalyje.

Prašymas

Prašytume el. p. adresu [email protected] arba tel. 493435 atsiliepti pokariu Liepų gatvės 29-33 namuose gyvenusius, o 35-ajame name veikusį vaikų darželį lankiusius žmones.

Bus daugiau.