Klaipėdos akvarelės: namai ir žmonės (359)

2014-10-14 15:01

"Vakarų ekspresas" tęsia pasakojimų ciklą apie senuosius Klaipėdos namus ir juose gyvenusius, dirbusius ar besimokiusius žmones. Šiandien iš Liepų gatvės pasukame į "Gėlių kvartalą", Alyvų gatvės 4-ąjį namą, kuriame gyveno Zofijos ir Kosto Kudzevičių šeima, užauginusi net du kapitonus - Drąsutį ir Steponą, 1988 metais jachta įveikusius Atlantą, o paskui perplaukusius ir kitus pasaulio vandenynus.

Jau anksčiau esame pabuvoję Darbininkų kolonijoje, apie kurios formavimąsi XVIII-XX amžiais plačiau yra pasakota 258-ojoje "Akvarelėje". Šiandien priminsiu tik kelis štrichus iš XX a.

ALYVŲ 4. Taip dabar atrodo renovuojamas Kudzevičių įgyventas namas dabar.

Darbininkų kolonija

XX a. pirmojoje pusėje pradėta statyti mikrorajonus, vadinamąsias kolonijas. Pirmoji tokia kolonija suplanuota 1904 m. netoli celiuliozės fabriko (Lakštučių g.). Tai buvo nedidelė dešimties keturbučių namų grupė. Sklypai išsidėstė prie nedidelės su magistrale sujungtos gatvelės. Kiekvienas beveik kvadratinis sklypas buvo padalytas į keturias vienodas dalis, o centre - tipinis vieno aukšto su mansarda namas. Kiekvieno buto gyventojai turėjo atskirą išėjimą į savo sklypą, o į gatvę ėjo bendras takas. Tokia nedidelė fabriko darbuotojų ir darbininkų gyvenvietė buvo pažangus reiškinys. Sodai saugojo namus nuo vėjų ir triukšmo, gyventojai beprasmiškai negaišdavo laiko kelionei į darbą ir iš jo, nes fabrikas buvo už kelių šimtų metrų.

ORDERIS. Tokie orderiai buvo išduodami į Klaipėdą pokariu suvažiavusiems žmonėms, užsiėmusiems butus. Jie būdavo spausdinami... vokiškų blankų kitoje pusėje. Drąsučio KUDZEVIČIAUS archyvo nuotr.

Gėlių kvartalas

1936 m. tarp senamiesčio ir Senosios Smeltės dalies architektas Vytautas Landsbergis-Žemkalnis suplanavo tipinių namų mikrorajoną. Jame gyventi atsirado daug norinčiųjų jau vien dėl to, kad šiandieninius kotedžus primenantiems butams išsipirkti buvo skiriami beveik beprocentiniai kreditai, o be to - savo darbininkus finansiškai rėmė ir celiuliozės fabrikas.

Prieš II pasaulinį karą čia gūžtas sukosi vien lietuviai. Ir 1939 m. hitlerinei Vokietijai aneksavus Klaipėdos kraštą, būtent Gėlių kvartalo paaugliai niekaip negalėjo susitaikyti išginti iš kai kurių mokyklų, o gatvėse hitlerjugendo jaunikaičių išpuolių nuolat žeminami. Tad būreliais patraukdavo į miesto centrą, jau specialiai laukdami hitlerjugendo auklėtinių atakų. Ir nuoširdžiai pliekdavosi jų užkabinti.

Nors pokariu Gėlių kvartalo namų ir butų senųjų šeimininkų beveik neliko, tačiau kovinė dvasia išsilaikė. Ir ji jau buvo nukreipta visai į kitos tautybės atėjūnus. Kokiomis aplinkybėmis Alyvų g. 4-ajame name apsigyveno Kudzevičių šeima ir kuo žymėta kapitonų Stepono ir Drąsučio vaikystė, jaunystė, "Vakarų ekspresas" kalbino Drąsutį Kudzevičių, kuris už amžinybėn jau iškeliavusį brolį buvo šešeriais metais vyresnis.

Komivojažierius

Būsimųjų kapitonų tėvo Kosto Kudzevičiaus, regis, būta apsukraus jaunuolio. Kilimo nuo Mažeikių, jis tiems laikams pasirinko dažnai pavojingą, bet savotiškai įdomų komivojažieriaus darbą. Įsikūręs Šventojoje, K. Kudzevičius važinėdavo po visą Lietuvą. Šiandien jo sūnus Drąsutis spėlioja, kad tėvas, gyvendamas "ant rubežiaus", nespjaudavo ir ant kontrabandinių takų. Nes pamena, kad, jau būdamas moksleivis, "pribaigė" švedišką dviratį. Iš kur jis galėjo atsirasti pas Kudzevičius? Tikriausiai kontrabandiniu keliu dar prieš II pasaulinį karą...

Komivojažieriaus keliai K. Kudzevičių atvedė ir į Šiluvą. O čia jis sutiko panelę Zofiją Varnaitę iš daugiavaikės šeimos. Oi, kaip apsidžiaugė josios tėvai, kad atsirado jaunikis, nereikalaujantis nei kraičio, anei pasogos. Ir išdundėjo jaunieji savo lizdo sukti į Šventąją.

Šventojoje, Europoje jau dundant karo patrankoms, 1941 m. ir gimė Drąsutis.

Klaipėdon - vieni pirmųjų

Šiandien D. Kudzevičius negalėtų atsakyti į klausimą, kurį 1945 metų mėnesį tėvai su juo atvažiavo į Klaipėdą. Bet, sprendžiant pagal Alyvų g. 4-ajame name išduotą orderį, datuotą 1945 m. birželiu, jie čia atsikraustyti galėjo tų metų vasarį, kai miestas tebealsavo gaisrų ir lavonų tvaiku. Mat, dar nepalaidotų nei "broliškuose", nei kituose kapuose palaikų mieste Drąsutis pamena.

Kudzevičiai būstą išsirinko Minijos gatvės name, kuriame tebebuvo neišsprogdinti ir dar nespėti išlupinėti langai ir durys.

"Bet čia mes gyvenome neilgai: vieną rytą tėvai negalėjo atgauti amo, kai rado karvę su paleistais viduriais ir nupjaustytomis kojomis. Tėvai suprato, kad Minijos gatvėje gyventi tiesiog nebesaugu. Ir puolė dairytis kito būsto, šalia kurio saugiai būtų galima laikyti ir gyvulius", - prisiminė Drąsutis.

Alyvų g. 4-asis namas taip pat buvo išlikęs su langų rėmais ir durimis. Ir dar niekieno neužimtas. Taigi Kudzevičiai savo gyvenimą toliau lipdė jau šioje gatvėje. Čia 1947 m. sukrykštavo ir antrasis jų sūnus Steponas.

Jūra - motulė

Drąsutis nespėjo išsiklausinėti, kur ir kokiomis aplinkybėmis tėvas įgijo laivavedžio įgūdžių ir sėkmingos žvejybos meno. K. Kudzevičius labai anksti iškeliavo Anapilin - vos sulaukęs 43 metų, ir būtent per gimtadienį, kai jis svečius vedė pasižiūrėti ir pasiklausti padovanotos "Krasnaja zvezda" radijolos: paslydęs nuo labai stačių laiptų ir žuvo 1953 m.

Bet iki tol plaukti žvejoti ungurių, lydekų jau buvo prijaukinęs Drąsutį, kuris laive atlikdavo "šturmano" - vairininko vaidmenį.

"Pokariu laivų nebuvo. Tėvas kažkur buvo atradęs pusiau paskendusį medinį laivuką. Tokios pačios konstrukcijos dar buvo "Elfrida", kurios kapitonas buvo iš Saremo salų Klaipėdon priklydęs estas Oja. Tai ir visas pokarinės Klaipėdos "žvejybos" laivynas. O mano pareigos tėvo laive būdavo žiūrėti vandens ženklų, kad neužtaikytumėm ant seklumos.

Kiek sugaudavo žuvies, sunku ir nupasakoti. Mat per karą niekas jų negaudė, tai priviso "prūdais". Mane tėvas galėdavo pasiimti kartu tik tuomet, kai žvejoti plaukdavo į marias. Į jūrą - šiukštu. Bujojo įtarimai, kad šeimos nariai gali susigalvoti pabėgti į Vakarus. Kai gaudavo nurodymus plaukti į jūrą žvejoti, nuo Šiaurinio rago jį išlydėdavo toks Lazauskas, uosto prižiūrėtojas. Žurnale žymėdavo, kada išplaukė, o grįžtant pažymėdavo, kada grįžo. Ir pasiimdavo duoklę - šviežios žuvies.

Aš irgi parplaukiantį tėvą pasitikdavau, ir nuo Lazausko gaudavau gardumyną - cukraus gabalėlį. O toliau tėvas "devintuką" plukdydavo į piliavietės kanalą, kur jau laukdavo ir mama, ir kaimynai iš Alyvų g. 7-ojo namo Bučiai, Jurgučiai. Suvažiavusiems su vežimais, karučiais tėvas taip pat atseikėdavo žuvies, kurią tuoj pat bildindavo į turgų.

Neperdėdamas galiu teigti, kad tėvas toms dviem šeimoms padėjo išgyventi. O likusią žuvį, kurios tikrai būdavo daug, "priduodavo" valdiškiems namams", - prisiminimais iš vaikystės dalijosi D. Kudzevičius.