Klaipėdos akvarelės: namai ir žmonės (356)

Vasaroms, kai Vilniaus dramos teatro aktorius Jonas Lalas ir "Lietuvos" ansamblio šokėja Irena Lalienė, M. Baranauskienės duktė, rengdavosi gastrolėms po Lietuvą ir "plačiąją tėvynę" - SSRS, sūnų Jonuką atveždavo senelei. Jonukui pas močiutę ir tetą Ritą visai patikdavo. Ypač, kai greitosios pagalbos įgulos lydėdavo dviratininkus ar budėdavo futbolo, krepšinio varžybose. Kartu su močiute ar teta "budėdavo" ir Jonukas.

Kaip tapo klaipėdiečiu

"Didžiausią įtaką rinktis mediciną padarė dėdė iš tėvo pusės - veterinaras. Kai 1959 metais tėvo tėvai su sūnumi grįžo iš tremties Sibire į Pagėnaičius Šilutės rajone, vasaroms mane veždavo ne į Klaipėdą, o į Pagėnaičius. Su dėde skubėdavom pas susirgusius gyvulius, priimti veršiukų. Jodas, švirkštai, zondai - įsitikinau, kad visa tai toleruoju, priimu. Dėdės darbas man darė įspūdį. Klaipėdoje, pas močiutę, dar buvau per mažas įvertinti mediko darbą. Tad galiu teigti, kad dėdė nukreipė į mediciną. Tik pasirinkau ne gyvulių, kaip dėdė, o žmonių daktaro profesiją", - sakė Klaipėdos universitetinės ligoninės endoskopuotojas Jonas Lalas.

Kai jis Vilniaus universitete baigė medicinos mokslus, internatūrą, su bendrakursiu Jonu Naujaliu atsistojo prie Lietuvos žemėlapio apsispręsti, "kur toliau".

"Likti Vilniuje - jokio noro. Kur nors toliau nuo namų, nuo tėvų globos. Kas - Kaunas? Jame ir taip medikų "prigaminta". Važiuojam į Klaipėdą - visai geras miestas, pasiūliau bendramoksliui. Ir apsisprendėm staigiai. Atvažiavom, prisistatėm į Klaipėdos vykdomojo komiteto Sveikatos skyrių, kuriame dirbo mano krikšto mama Irena Rimšaitė. Ji apsidžiaugusi net rankomis suplojo. Kaip tik buvo atidaroma ką tik užbaigta statyti Miesto ligoninė, o joje labai trūko medikų. Pasirodėme laiku. Buvau pasiųstas pas Miesto ligoninės vyriausiąjį gydytoją Antaną Vinkų. "Norėčiau pas jus dirbti", - sakiau jam. "Ar galėtumėt pradėti nuo rytdienos?" - nieko per daug nesiteiravęs, netardęs paklausė jis. Buvo 1976 metų liepos pabaiga. Dar galėjau "bimbinėti" visą rugpjūtį. Tačiau iš karto įsikinkiau į darbus. Gastroenterologiniame skyriuje, į kurį buvau nukreiptas, buvo montuojami baldai, moterys baltais chalatais plovė grindis. Į visus įsikūrimo darbus įsijungiau ir aš", - prisiminė ponas Jonas.

Miesto ligoninė tik kūrėsi, personalas būrėsi, tad apie būstą jaunam specialistui niekas negalvojo, o jis pats apie jį užsiminti nesiryžo. Tuomet J. Lalo močiutė M. Baranauskienė buvo išvykusi į Vilnių ir gyveno su dukters Irenos, jaunojo mediko mamos, šeima. Vadinasi, jaunas specialistas pastogę Liepų g. 14 kaip ir turi.

Tačiau į Miesto ligoninę dirbti nuvažiavęs penktadienį iš jos po naktinių budėjimų, dienos darbų, grįždavo... pirmadienį.

"Tas tris dienas niekas, žinoma, anglimis ir malkomis krosnies nekūrendavo. Butas - įšalęs, įšalęs. O aš pavargęs jėgų pasikurti pečiaus neturėdavau. Taip ir krisdavau į lovą "ledynmečio" sąlygomis. Rezultatas - plaučių uždegimai. Du kartus mane turėjo gydyti kolegos pulmonologai", - prisiminė J. Lalas.

Kai po kelerių metų J. Lalui, jau sukūrusiam šeimą su kolege Nijole, buvo paskirtas butas Taikos prospekto "chruščiovkėje", jis negalėjo atsistebėti.

"Negi viskas man? Žnaibiau save pabusti iš sapno. Šiltas vanduo, tualetas ne skudurėliu nuo kaimynės atitvertas, vonia. Pasijaučiau vos ne grafu Tiškevičiumi", - ironizavo p. Jonas.

Giriamas pacientų

Tuo metu Klaipėdos padangėje buvo pasirodęs stebuklingas prietaisas endoskopas, žmonių tuoj pat pramintas "japonke". Jaunas specialistas J. Lalas iš karto tą "japonkę" perkando ir Klaipėdoje bei ne tik joje pagarsėjo kaip tobulas jos "kišėjas" į skrandį. Rajonuose pacientai diagnozei nustatyti vis dar turėdavo praryti guminius zondus arba gerti kažkokio balto marmalo ir - po rentgenu. Bet tie metodai nebuvo tikslūs. O štai "japonkė" su į skrandį įstumtu ekranėliu - kitas reikalas. Tad J. Lalą atakuodavo visos Vakarų Lietuvos dideli ir maži ligoniai, žinantys, kad pas jį praryti tą "japonkę" bus paprasčiau, nes daktaras turįs "gerą ranką".

Daug vandens nutekėjo nuo tų dienų, tačiau daktaras J. Lalas tebegiriamas pacientų. Aną dieną į redakciją užėjęs Bronius Puidokas įteikė visą "poemą", skirtą šiam gydytojui.