Klaipėdos akvarelės: namai ir žmonės (328)

Šiandien pasibelsime į Genovaitės Jukilaitienės buto duris. Tai vienintelė šio namo gyventoja, atsilaikiusi prieš pačių įvairiausių permainų ir jos asmeninio gyvenimo, ir Klaipėdos, o ir visos Lietuvos vėjus, skersvėjus ir netgi, sakyčiau, uraganus. Ji, kaip ir prieš kelis dešimtmečius, jau ne su vyru ar dviem sūnumis, o tik su dviem gražuolėmis katėmis dairosi pro buto langus į Danės upę, kurioje tuo metu, kai bendravome, išplaukė ledai. Bent štrichais pasklaidykime jos gyvenimo istorijos puslapius.

GENOVAITĖ IR VYTAUTAS. Kai Genovaitė nuo Panevėžio, o Vytautas nuo Raseinių susipažino Kaune, jie dar nežinojo, kad Klaipėda taps mylimu miestu, kuriame praeis visas jų gyvenimas.

Įkandin vyro - į Klaipėdą

Kilimo nuo Panevėžio, Genovaitė svajojo apie mokslus Žemės ūkio institute (dabar akademija) Kaune. Bet: "Į šį institutą, kaip ir Medicinos, buvo labai sudėtinga patekti. Neišlaikiau vieno egzamino", - prisiminė Genovaitė.

Namo grįžti "susimovusi" gėdijosi. Apsigyveno pas giminaitę, susirado darbą ir mokėsi buhalterių kursuose, manydama ir tikėdama, kad kitais metais vėl bandys "imti šturmu" tą patį institutą. Bet per tuos metus jos gyvenime kai kas pasikeitė - sutiko vaikiną, studijuojantį Kūno kultūros institute (KKI). Netrukus pora ir susituokė, per daug nesvarstydama apie ateities perspektyvas.

O jos lėmė, kad Vytautas Jukilaitis, baigęs savo mokslus 1960 metais, gavo paskyrimą į abiem nelabai pažįstamą miestą - Klaipėdą. Tiksliau - į Klaipėdos jūreivystės mokyklą, kurioje fizinio lavinimo mokytojas privalės "muštruoti" būsimus jūreivius, o neretu atveju - ir būsimus jūrų kapitonus. Ir kokia laimė Jukilaičiams: beveik iš karto jiems buvo paskirta pastogė - butukas Žvejų g. 1/Tiltų g. 2.

Šitoje pastogėje pradėjo krykštauti Jukilaičių pirmagimis sūnelis Šarūnas, o po kelerių metų - ir Aivaras. Šeimos galva plėšėsi per kelis darbus, įskaitant ir Klaipėdos dviratininkų (tokia buvo Jukilaičio specializacija KKI) ugdymą kartu su įžymiuoju treneriu Narsučiu Dumbausku.

Daugkartinis Lietuvos, SSRS ir netgi pasaulio jaunių čempionas dviratininkas Jonas Romanovas, paklaustas, ar V. Jukilaitis yra buvęs jo treneris, sakė, kad tiesiogiai jo netreniravo, bet dviratininkais labai rūpinęsis.

"Labai tėviškai pabardavo, kai mes, jauni, visai negalvojantys apie savo sveikatą, pusnuogiai mindavome pedalu, ir visai nesvarstydavom, kad reikėtų kuo prisidengti baigus treniruotę ar varžybų distanciją. Jukilaitis dalyvaudavo ir dviratininkų grupę lydinčiame "eskorte". Pamenu, kaip nuo jo galingo svorio susmegdavo motociklo lopšelis, kai jis ten įlipdavo. Mes Jukilaitį mylėjome būtent dėl to jo tėviško rūpesčio mumis, geltonsnapiais", - prisiminė J. Romanovas.

Vėliau, jau "atitarnavęs" paskyrimą Jūreivystės mokykloje, dėl įvairių sumetimų V. Jukilaitis perėjo dirbti į Žemės ūkio technikumą, kur jau muštravo nebe jūrininkus, o būsimuosius žemės artojus, čia buvo ir savotiška dviračių sporto bazė.

Genovaitė, kiek paauginusi sūnus, pradėjo dirbti sekretore Stasio Šimkaus aukštesniojoje muzikos mokykloje (dabar konservatorija).

"Čia būdavo tiek darbo, kad neretai privalėjau triūsti ir po oficialaus tam skirto laiko. O juk rūpėjo mažamečiai sūneliai. Juos kartais mano mama išsiveždavo į Panevėžį pasidžiaugti, o aš beregint jų pasiilgdavau, ir mama tuomet labai patogiu Kaliningrado traukiniu gabendavo atgal. Dabar jau nežinau, kaip ten susidėliojo žvaigždės danguje, kad mane į Juozo Karoso muzikos mokyklą sekretoriauti pasikvietė tuometinis jos vadovas. Ir aš išėjau ten. Darbo tiek, kiek "šimkinėje", nebebūdavo, bet dyka prie vadovo kabineto durų, žinoma, nesėdėjau.

Kai keitėsi vadovai, keitėsi ir sekretorės. Ir aš perėjau dirbti į "Snaigės" susivienijimą prekiauti ledais kioskeliuose. Dirbau ir spaudos kioskuose", - darbinės biografijos momentus vardino moteris.

Užsispyrėlės nesutramdė

Kai atėjo laikas Tiltų g. 2-ojo namo kapitaliniam remontui, nes šis jau buvo bevirstąs laužynu, gyventojams išsikelti buvo siūlomi pakankamai patogūs butai naujai pastatytose Taikos prospekto "chruščiovkėse" - palyginti su šio namo gyvenimo sąlygomis be patogumų, labai primenančiomis bendrabutį, tiksliau - "komunalkes".

Tačiau Genovaitė tarsi mūras stojo prieš. Vyras, sūnūs lyg ir linko prie siūlomų variantų, tik Genovaitė, vienintelė iš šio namo gyventojų kategoriškai užsispyrė: kur gyvenom, ten ir gyvensim. Ir jai buvo visai nesvarbu, kad kapitalinio remonto metu jiems teks gyventi blakėmis aptekusiuose "manevriniuose fonduose" - Kretingos gatvėje suręstuose mediniuose barakuose.

Tas jos užsispyrimas i išėjo į naudą, nes po remonto jie grįžo į erdvesnį butą nei iki tol, o pro langus vėl galėjo gėrėtis pro šalį tekančios Danės vandenimis.

Drabužių spintos paslaptys

Kai Jukilaičiai atsikraustė į šį namą, juos supo daugiausiai rusų tautybės gyventojai. Genovaitė yra liudininkė kai kurių tų šeimų tragedijų ir komedijų. Bet turi išminties nei buvusių, nei esamų kaimynų nesmerkti ir "nepletkinti". Tik prasitarė labai užjausdavusi kaimynes moteris, kurias alkoholio įaudrinti vyrai imdavo lupti. Ne vieną namo moterį, ištrūkusią nuo smurto ir pasibeldusią į Jukilaičių buto duris, slėpdavo drabužių spintoje tarp specialiai vyrui dėl jo stambaus sudėjimo siūtų kostiumų ir tik jam pritaikyto, taip pat individualiai siūto "apatinio trikotažo".

"Juk sovietmečiu stambiems žmonėms nei viršutinių, nei apatinių drabužių nebūdavo. Viską tekdavo siūdinti", - paaiškino.

Na, o kaimynes toje spintoje slėpdama, į jų šeimyninius vaidus nesikišdavo. Pati turėjo sielvarto dėl užgeriančio sutuoktinio, o vėliau ir vieno sūnų.

"Negaliu sakyti, kad mano Vytautas buvo girtuoklis. Bet kai jau gerdavo, tai iki dugno. Tačiau jį gerbiau ir mylėjau todėl, kad jis be jokių išlygų, be galo, be krašto mylėjo mūsų vaikus. Ir labai rūpinosi užauginti dorus, kas be ko, ir sportiškus žmones", - prieraišumą vyrui argumentavo G. Jukilaitienė. Reikia pažymėti, kad po "iki dugno" sutuoktinis, kaip kiti namo kaimynai, šeimoje nesmurtaudavo.

Bus daugiau. Pradžia - 2007 m. balandžio 23 d., nuo 2014 m. išeina antradieniais.