Klaipėdos akvarelės: namai ir žmonės (285)

Anoje "Akvarelės" dalyje užsiminėme apie tapytoją Edvardą Malinauską, į biblioteką ateinantį ne tiek knygų, kiek įkvėpimo tarp gražių bibliotekininkių ieškoti. O šiandien - apie visai realius meilės romanus, kurie baigdavosi ir vedybomis.

SU TĖVAIS. Šiandieninis Klaipėdos meras Vytautas Grubliauskas bibliotekoje būdavo daugiau nei mokykloje ir namuose kartu sudėjus. 

Knygos suvienydavo ir širdis

Aistringas "knygius" buvo autobuso vairuotojas, nuo Kražių kilęs Boleslovas Grubliauskas, šiandieninio Klaipėdos mero Vytauto Grubliausko tėvas. Dažnai čia besilankydamas, sutiko Augustiną Vaitiekūnaitę nuo Žagarės.

"Tėvas su mama visai neilgai draugavo. O kai susituokė, netrukus atsiradau ir aš. Tėvai netikėdavo, kad galiu prisiminti, kaip iš gimdymo namų, kurie buvo dabartiniame Odos dispanseryje, mane, naujagimį, tėvas rogėmis tempė namo į Mažąjį Kaimelį. Prisimenu ir žydrą žydrą dangų. Tėvai sakydavo, kad išsigalvoju, o aš tikrai prisimenu", - sakė V. Grubliauskas.

Šiandien jis apgailestauja, kad iš tėvų daug ko neišsiteiravo. Tačiau vieną dalyką jis išsiaiškino iki galo: "Mano tėvas buvo moterų mėgstamas gražuolis. Tad man, paaugliui, o vėliau ir jaunuoliui, buvo labai įdomu, kodėl tėvas išsirinko mamą, kuri raišavo... Tėvas nuoširdžiai prisipažino, kad pakerėjo jos akys, erudicija ir tokia motiniška aura, kuria ji apgaubdavusi kiekvieną šalia esantį. Tai tėvas nuoširdžiai visą gyvenimą vertino. O tąja aura mama apgaubdavo ne tik artimuosius, bet ir bendradarbes. Dažna kolegė ateidavo pas mamą išsiverkti. Sako, kad mama visada suprasdavo ir rasdavo kuo ir kaip paguosti", - pasakojo V. Grubliauskas, galima sakyti, augęs labiau bibliotekoje nei namuose ir mokykloje kartu sudėjus.

Irena ir Vaclovas

Vedybomis baigėsi ir Irenos bei Vaclovo Rimkų bibliotekoje užsimezgusi pažintis.

"Tuomet, nuo Panevėžio važiuodama į Palangą atostogauti, užsukau pas draugę Violetą, dirbusią šioje bibliotekoje. Žinodama, kad atvažiuosiu, ji jau turėjo planą - už bibliotekos knygų lentynų buvo "užkišusi" Vaclovą pasižiūrėti, ar patiks panelė. Jis buvo išsiklausinėjęs - ar su kasom, ar simpatiška? Na, iš už tų lentynų žiūrėdamas ir turėjo nuspręsti - patiksiu ar ne. Regis, "neišbrokijo", pakvietė į savo namus pasisvečiuoti", - pažintį prisiminė Irena.

Po to jie su Vaclovu susirašinėjo. O "svočia", Irenos draugė bibliotekininkė Violeta Lietuvninkaitė, susiruošė tekėti. Tad bibliotekininkų bendrabutyje liekanti laisva vieta. O ir darbe lieka etatas. Violeta skubėjo apie tai pranešti bičiulei ir kviesti bei raginti atvažiuoti į Klaipėdą gyventi ir dirbti.

"Tuomet man Klaipėda atrodė slogi, nepraustaburnė ir tokia pilkai svetima. Kai apie tai parašiau Vaclovui, šis atrėmė mano "sapaliones", teigdamas, kad Klaipėda - pats gražiausias miestas pasaulyje. Na, ką? Tik buvau palaidojusi mamytę. Jaučiausi vieniša. O Klaipėdoje - ir bendrabutis, ir darbas, ir kavalierius laukia. Apsisprendžiau - važiuosiu. Tuo labiau kad ir tuometinis bibliotekos direktorius Valentinas Malukas paragino - diplominį Klaipėdoje dirbdama parašysi... Parašiau. Vaclovas labai padėjo, nes pažinojo žmones, kuriuos man reikėjo apklausti. Diplominio vadovas buvo Vytautas Jakelaitis. Per tą diplominį susipažinau su labai šviesiais žmonėmis. Na, o Vaclovas labai rūpinosi mano reikalais. O man buvo įdomu, ką jis tapo, kaip tapo. Eidavome į koncertus. Ypač būdavo žavūs ir turiningi pokalbiai naktimis. Dažniausiai telefonu, kartais ir jo namuose.

Čia jis prigalvodavo visokių žaidimų. Jis turėjo senovinių laikrodžių kolekciją. Kartą pasiūlė tokį žaidimą: rašyti pareiškimus tuoktis - jeigu vienas laikrodis, turėjęs savybę imti ir sustoti, nesustos, kol surašys tekstus, vadinasi, eisime į "zagsą", o jeigu sustos - nereikia to daryti. Abu nustėrome - tik-tak, tik ir... Bet po kelių sekundžių laikrodis vėl pradėjo tiksėti. Taigi, jis ir nulėmė mudviejų vedybas", - 1973 metus, kai spalio mėnesį Irena ir Vaclovas Rimkai susituokė, prisiminė dabar jau našlė moteris.

O vedyboms rūpestingasis Vaclovas Duokiškyje jau ir bažnyčią, ir kunigą buvo nusižiūrėjęs. Jam dvasininkas patiko tuo, kad buvęs į poetą Antaną Strazdą panašus - paukščius globodavo, vištų pulką lesindavo.

ŠACHMATININKAS. Vytauto tėvai visapusiškai lavino būsimąjį muzikantą, vėliau Seimo narį ir merą. Nuotraukos iš Vytauto GRUBLIAUSKO archyvo.

"Buvo spalis, į bažnyčią su Vaclovu bridome geltonų klevo lapų kilimu, šiugždendami juos. O švęsti važiavom į mano tėviškę", - sakė Irena, su Vaclovu gyvenusi labai įdomų ir turiningą gyvenimą - keliavo po Lietuvą, kūrė bendro gyvenimo ritualus ir bendro gyvenimo pasakas, kuriomis abu tikėjo. Tos pasakos ir šiandien daugelį metų bibliotekoje dirbusiai I. Rimkienei padeda gyventi vienai. Nors, tiesa, ji viena nesijaučia, mat greta visados tarsi pats Vaclovas - jo darbai, laiškai ir daug mielų pragyventus kartu metus primenančių smulkmenų.

Tebetarnauja ir šiandien

Kitąmet Herkaus Manto 25-ajam namui sukaks 140 metų, kai 28 metų pirklys Hermanas Gerlachas jį perstatė su daugeliu ir šiandien išlikusių puošybinių elementų. Ir šiandien šis namas tebėra viena iš Herkaus Manto gatvės puošmenų. Jame gyveno Gerlachai, prancūzmečiu - generolas Dominykas Odry su šeima, o nuo 1936 m. šis namas miestelėnams jau tarnavo kaip biblioteka. Tarnauja ir šiandien. Didesniąją savo gyvenimo dalį čia pačiais įvairiausiais būdais šviečiama visuomenė, kad ir kokia santvarka būtų.

PERTRAUKĖLĖ. Augustina Vaitiekūnaitė-Grubliauskienė bibliotekos kiemelyje.

"Kas dabar galėtų kaltinti bibliotekininkę, tarybiniais metais skaitytojui piršusią knygas "Vasia Trubačiovas ir jo būrys", "Lionka Golikovas - šaunus partizanas", "Kalvio Ignoto teisybė", o dabar tomis pačiomis rankomis skaitytojui paduodančią Vytauto Landsbergio raštus? Bibliotekoje telpa tiesa ir melas, sako Umberto Eko. Klausas Graberis jam antrina: bibliotekos vertė ir paskirtis - sukaupus dvasinį turtą suteikti jam amžinybę erdvėje ir laike, bandyti įveikti laiką ir išsaugoti žmonijos atmintį, kad tarp bibliotekos mūrų žmogus prisiliestų prie amžinybės", - filosofiškai apie bibliotekos egzistenciją kalbėjo šiandieninis jos direktorius Juozas Šikšnelis.

Tuo ir baigiame "Akvarelių" ciklą apie šitą namą.

Prašymas

Kitą savaitę jau keliausime į Liepų g. 12-ąjį namą, kuriame šiandien - Laikrodžių muziejus. Po II pasaulinio karo šitame name kažkuriuo laikotarpiu buvo įsikūrę pionierių namai. Labai prašytume atsiliepti klaipėdiečius, šiuose namuose lankiusius būrelius ir galinčius papasakoti, ką ir kieno vadovaujami čia veikdavo. Rašykite el. paštu [email protected] arba skambinkite tel. 493435.

Bus daugiau