Klaipėdos akvarelės: namai ir žmonės (272)

Kaip ir daugeliui klaipėdiečių moksleivių, Vaišviliukams rojaus vartai atsiverdavo vasarą, kai nereikia eiti į mokyklą, kai esi laisvas švilpti keturiomis kryptimis.

Vaikų pramogos

"Aš jau nebepamenu, ar mes visi trys turėjome dviračius. Bet vienas dviratis visada buvo mūsų namuose. Ir juo kažkaip sugebėdavome dalintis", - sakė vyriausiasis Vaišvilų sūnus Valdas.

Tiek jis, tiek jo brolis Kazys puikiai mena, kaip mindavo žvejoti ir prie Minijos, ir prie Nemuno. Visgi dažniausiai žvejodavo mariose, mat Vaišviliukai buvo susikonstravę ir valtį.

"Sužvejotas žuvis, žinoma, išdidžiai įteikdavome mamai. O ji rūstaudavo, ko tiek daug prigaudėme. Juk visas tekdavo nuskusti, išdarinėti ir kepti ar virti valandų valandas. Kartą kilus baisiai audrai mes tikrai galėjome nuskęsti, nes valtis buvo labai nestabili. Bet vis dėlto laimingai grįžome namo", - prisiminė V. Vaišvila.

Vaišviliukams labai patikdavo ir grybauti. Dažniausiai grybus pjaudavo persikėlę per marias Smiltynėje. Su azartu rinktus grybus mama turėdavo valyti. Ir vėl pabambėdavo, kam tiek daug sūnūs partempė.

Kai paaugliai virto kavalieriais, prasidėjo vandens slidžių era. Vaišviliukai, ko gero, vieni pirmųjų Klaipėdoje tapo tų slidžių mėgėjais. Reikia manyti, kad tokiam sportui buvo gerai fiziškai pasiruošę, nes ne kiekvieno jaunuolio rankų raumenys galėjo atlaikyti katerio tempiamo troso krūvius. Skrieti kaip vėjas marių paviršiumi - malonumas neišpasakytas.

POILSIS. Adolfina ir Česlovas Vaišvilos su pirmagimiu Valdu Smiltynėje.

Ir dar vieną pramogą Vaišviliukai, kaip ir daugelis to meto vaikų, turėdavo - eiti į kino teatrą "Aurora". Čia filmų žiūrėti rinkdavosi labai įvairi publika. Šiandieninė karta į kino salę žengia su "popkornų" tūtomis, o tuomet ne tik paaugliai, bet ir suaugę ateidavo į laikraštines tūteles prisibėrę saulėgrąžų.

"Po filmo seanso brisdavome per krūvas saulėgrąžų lukštų", - prisiminė K. Vaišvila.

Profesijų pasirinkimas

"Niekada nesvajojau nei jūreiviu būti, nei statybininku", - sakė K. Vaišvila, kurį rinktis statybininko profesiją paskatino mama, sakydama, kad politechnikume ir profesiją įgis, ir vidurinę baigs. O ir pats politechnikumas buvo visai čia pat, prie namų.

"Tuo metu gal ir nelabai pasirinkimu džiaugiausi, bet dabar manau, kad tai buvo pats teisingiausias sprendimas", - šiandien sako K. Vaišvila.

Po dvejų mokslo politechnikume metų į įstaigą atėjo 1-osios statybos valdybos specialistai nusižiūrėti sau kadrų. Tarp nusižiūrėtųjų buvo ir K. Vaišvila. Pokalbyje su valdybos viršininku Mykolu Pužausku vaikinui buvo pasiūlytas toks "sandėris": kaip valdybos mokytis siųstam prie 20 rublių stipendijos pridės dar 7 rublius. Žinoma, su sąlyga, kad, baigęs mokslus, ateis dirbti į šią valdybą. Kaziui toks pasiūlymas visai patiko. Ir 1968 m. politechnikume įgijęs statybininko žinių, pradėjo dirbti meistru 1-ojoje statybos valdyboje.

Darbštus ir pareigingas specialistas, vakarais mokęsis ir Kauno politechnikos instituto Klaipėdos filiale, greitai kilo karjeros pakopomis - darbų vykdytojas, valdybos viršininkas, Statybos tresto valdytojo pavaduotojas.

"Mane visokiais materialiniais pažadais dėl gyvenamojo ploto, paskyrų automobiliui ir panašiai viliojo dirbti ir Mažeikiuose, ir Vilniuje, bet aš atkakliai likau ištikimas gimtajam miestui Klaipėdai", - sakė K. Vaišvila.

Su Klaipėdos statybomis susiję ir jo broliai Valdas bei Arūnas Vaišvilos. Jaunėlis Arūnas baigė Žemės ūkio akademijoje geodeziją ir kartu su techniku mechaniku Valdu daugelį metų dirbo Inžinerinių tyrimų institute geodezininkais. Na, o kai prasidėjo privačių iniciatyvų metas, A. Vaišvila su brolio Valdo sūnumi įkūrė automobilių dalių prekybos tinklą.

Kaimynai

Jurginų g. 2-ajame, kaip ir kituose gėlių vardais pavadintų gatvių namuose, buvo ir sėslių gyventojų, ir nuolatos besikeičiančių.

"Pirmajame namo aukšte į butą įsikraustančių ir išsikraustančių kariškių šeimų nespėdavome įsidėmėti - taip sparčiai jos keisdavosi", - sakė K. Vaišvila.

Tačiau vieno čia gyvenusio karininko šeimą įsidėmėjo ne tik kaimynai, bet ir nemažai Klaipėdos gyventojų, nes šeimos gyvenimas baigėsi tragiškai. Jūriniame mieste neištikimybės sutuoktiniams atvejai nebuvo išskirtiniai, tačiau retai reakcijos buvo tokios audringos, kaip nutiko Jurginų g. 2-ojo namo pirmajame aukšte.

"Iš jūros grįžęs karininkas užklupo žmoną meilužio glėbyje. Ištraukęs iš dėtuvės pistoletą pirmiausiai šovė į žmoną, o po to šovė į save. Kulka, skirta pačiam, buvo mirtina. O štai žmona išgyveno. Dažnai vėliau ją matydavau išeinančią iš vienos įmonės, kurioje ji dirbo sarge", - prisiminė K. Vaišvila.

Na, o antrajame namo aukšte sėsliai gyveno 4-osios vidurinės mokyklos mokytojos Birutės Stulgienės ir jos vyro inžinieriaus šeima. Joje augo du sūnūs - Alfredas ir Raimondas. Tiek vieni, tiek kiti kaimynai dalyvaudavo ir džiugiuose, ir liūdnuose abiejų šeimų įvykiuose.

PRIE KNYGŲ. Žiemos bėgdavo įsikniaubus į knygas arba bandant suvaldyti akordeoną.

"Kai mes augome, retai kas buvo aukštuosius mokslus, kaip kad Stulgiai, baigę", - sakė Vaišvilų pirmagimis Valdas.

Nepaisant "mokslinės nelygybės", Vaišvilai ir Stulgiai normaliai kaimyniškai bendravo, tik Vaišviliukai su Stulgiukais nelabai į draugystes leidosi. Mat Vaišviliukams visai nenuobodu buvo trise. Na, o Stulgiai, kaip ir pridera kaimynams, Adolfiną ir Česlovą Vaišvilas išlydėjo ir į paskutinę kelionę.

"Kai 1989 metais pasimirė tėvas, Birutė Stulgienė nekrologe minėjo amžinatilsio ypatingą darbštumą ir atsidėjimą šeimai", - prisiminė K. Vaišvila ir apgailestavo, kad nei mama, nei tėvas nesulaukė Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo šventės džiaugsmo.

Bus daugiau. Pradžia - 2007 m. balandžio 23 d., išeina pirmadieniais. "Vakarų ekspreso" portale www.ve.lt skaitytojai "Akvareles" vienoje vietoje gali rasti meniu juostoje paspaudę nuorodą "Klaipėda".