Klaipėdos akvarelės: namai ir žmonės (265)

2012-10-21 19:01

"Vakarų ekspresas" tęsia pasakojimų ciklą apie senuosius Klaipėdos namus ir juose gyvenusius, dirbusius ar besimokiusius žmones. Šiandien toliau dairysimės po prieškariu darbininkų kolonija vadinto kvartalo namą - Lelijų g. 9 - kuriame nuo 1949 iki 1964 m. gyveno Jurčių šeimyna.

Čia augo keturi Bronislavos ir Benedikto Jurčių vaikai - pirmagimė Birutė, Sigitas, Virginija ir Edvardas.

Pirtis ir gėlės

Vaikystės prisiminimuose broliui Benediktui yra įsirėžusi ir miesto pirtis.

"Atrodo, kad ji buvo Rūtų gatvėje. Į ją visa mūsų šeima eidavo kas šeštadienį. Iš čia - patys maloniausi prisiminimai. Šioje miesto dalyje gyveno labai daug sentikių, su kuriais kartą per savaitę susitikdavau pirtyje. Dar ir šiandien juos prisimenu kaip labai įspūdingus, mandagius vyrus baltais rūbais, ilgomis barzdomis. Labai daug ko iš jų išmokau. Netgi švaros, higienos taisyklių", - prisipažino šiandien daug kam Klaipėdoje, Lietuvoje bei už jos ribų pažįstamas Sigitas Jurčys, davęs pranciškono vienuolio įžadus bei gavęs brolio Benedikto vardą.

Gėlių vardais pavadintų gatvių kvartale daug kas augino kiaules, greta Jurčių šeimynos gyvenamojo namo įsikūrusiame tankų dalinyje buvo didžiulė kiaulidė. Skirtingai nuo kaimynų, Jurčių šeimyna maisto atsargų nekaupdavo, naminių gyvulių neaugino - mėsos, daržovių, žuvies ir netgi vėžių parsiveždavo iš savo gimtųjų sodžių, o gardėsių atnešdavo pas tėvą siuvėją sukirpėją ateinantys klientai. Beje, jie atnešdavo ir knygų, ir užsienio madų žurnalų.

Pasak pokalbininko, visgi kvartalo gyventojai galvojo ne tik apie skrandį, bet ir grožį: "Žmonės mėgo auginti ir gėles. Jų tikrai vešėjo labai daug, jų grožį ir kvapą prisimenu iki pat šiandien. Namai buvo atitverti tvoromis, o už jų - pirmiausia gėlės ir sodo medžiai. Tokį prisimenu ir namą, kuriame mes gyvenome."

Kinas tankų dalinyje

Vyras prisipažino, kad po gyvenimo tankų dalinio kaimynystėje šios karo mašinos jam ir dabar kartais sapnuojasi.

PRIE NAMO. Prie Lelijų g. 9-ojo namo Bronislava ir Benediktas Jurčiai su pirmagime Birute ir po jos į pasaulį pasibeldusiu Sigučiu, kuris šiandien yra brolis pranciškonas Benediktas.

"Kažkodėl į mokymus jie išvykdavo naktį ir grįždavo paryčiais. Triukšmo buvo daug. Mama vis sakydavo: "Vaikai, melskimės, kad nebebūtų karo." Savo malda mama įaudė į mano sielą antimilitaristines nuotaikas, taikos ir gėrio sąvokas. Bet tankų dalinys traukdavo. Į jo teritoriją mes įlįsdavome pro skylę tvoroje. Mums būdavo įdomu prisiartinti prie užtvaro, kur kareiviai dresuodavo vilkšunius, augino gyvulius. Kadangi tėvelis dirbo dalinio siuvykloje, mūsų šeima turėjo privilegiją kartu su kareiviais žiūrėti kino filmus. Prisimenu, kartą mane ir brolį Edį kareiviai miegančius parnešė į namus, o kokie tai buvo filmai - nebepamenu. Mano galva, būtent čia brolis Edis buvo "pakrikštytas" kino operatoriaus studijoms Maskvos kinematografijos institute ir tolesniam darbui Ostankino televizijoje", - spėlioja S. Jurčys.

Marių trauka

Gėlių kvartalo vaikus traukdavo ir Kuršių marios.

"Kai mintimis grįžtu į vaikystę, prisimenu save ir draugus braidžiojančius ir žaidžiančius su laivais didelėse aplink kvartalą tvyrojusiose pelkėse. Vienos jų buvo gilesnės - ten plukdydavome savo pagamintus povandeninius laivus, seklesnėse - burinius. Laivus "statydavome" patys. Didžiausias noras būdavo nuleisti laivą į marias. Kartais tai padaryti mums pavykdavo. Taip pat prie marių ateidavome žvejoti. Buvo kelios vietos, kur tai daryti leisdavo. Be to, prisimenu vyrukus, kurie perplaukdavo marias. Poilsiui jie išlipdavo ant plūduro vidury marių", - pasakojo vyras.

Jis prisipažino buvęs šių dienų terminais tariant hiperaktyvus. Gal todėl tėvai pasirūpino sūnums įtaisyti dviračius. Sigitas mindavo "Ereliuką".

"Esu nuvažiavęs tikrai daug kilometrų. Tokiose tegul ir netolimose kelionėse plėtėsi mano horizontas", - sakė jis.

Pėdsakas Dušanbė

Šiandien brolis Benediktas yra įsitikinęs, kad mama išmeldė rinktis dvasininko kelią. 1984 m. baigęs Kauno kunigų seminariją ir įšventintas kunigu, iki 1989-ųjų buvo išsiųstas misijai į Dušanbė (Tadžikija), Šv. Juozapo katalikišką parapiją.

"Tai - mano pirmoji sielovados vieta, buvau vienintelis katalikų kunigas. Netoli oro uosto buvo nedidelis namas, kur sekmadieniais pasimelsti rinkdavosi katalikai. Dauguma besimeldžiančiųjų - Volgos ir Odesos vokiečiai, ištremti iš savo gimtų vietų Antrojo pasaulinio karo pradžioje. Kiek mažiau lenkų, ukrainiečių. Žinoma, susipažinau ir su lietuvių šeimomis, čia atsidūrusiomis po pavasarinio trėmimo 1948-aisiais. Daugumai žmonių buvau pirmasis kunigas, kurį jie sutiko po 50 tremties metų. Teko išklausyti įvairiausių istorijų, išpažinčių, lankyti šeimas, kurios be leidimo grįžti į gimtąsias vietas vargo vargelį Vidurinės Azijos respublikose. Vokiečių šeimos buvo turtingos vaikų ir darbo vaisių.

Be vietos valdžios leidimo pasistatėme kleboniją ir nedidukę bažnytėlę. Mišias aukoti pradėjau atsigręžęs veidu į žmones ir giedojome mūsų pačių sukurtas giesmes, kurias iki pat šiandien gieda rusakalbės katalikų bendruomenės buvusios SSRS teritorijose. Dušanbė man išliks visam gyvenimui. Čia turėjau gražų citrinų sodą ir didžiulį gėlyną, kurį pats prižiūrėdavau, gėlėmis išpuošdavau bažnyčią. Taip pat gėlių nunešdavau į ligoninę, kur lankydavau Afganistano kare sužeistuosius kareivius. Su jais drauge skaitydavome Šventąjį Raštą, rašydavau laiškus jų artimiesiems", - pasakojo pokalbininkas.

Jis prisimena vieną straipsnį, parašytą iškilaus komunisto, kuriame buvo "išaiškinta" žodžio "Dušanbė" reikšmė: "Duša naševo Benedikta".

"Iki pat šiandien visa savo sielos savastimi esu "hipis pacifistas", nors mane geriau apibūdina dar vaikystėje pasirinktas gyvenimo būdas - esu pranciškonas. Tad ir anuomet ėmiausi protestuoti prieš Dušanbė cemento gamyklos vadovus, ignoravusius ekologiją. Nusipirkau dviratį, užsidėjau respiratorių ir vilkėdamas kunigo rūbais kasdien po pietų, mėnesį prieš švento Pranciškaus šventę, važinėjau netoli gamyklos. Akcija buvo sėkminga", - pasakojo S. Jurčys.

1990-1992 m. jis studijavo dogminę teologiją Popiežiškajame šv. Antano universitete Romoje. Čia jis ir gavo užduotį atkurti pranciškonų ordiną Kretingoje. Tai misijai įgyvendinti jis prikalbino į Lietuvą atvykti pranciškoną tėvą Leopoldą.

1992-1997 m. jis ėjo apaštalinio nuncijaus Lietuvai, Latvijai ir Estijai sekretoriaus ir kitas pareigas. 2009 m. brolis Benediktas grįžo į Klaipėdą. Šiandien jis - Klaipėdos šv. Pranciškaus Asyžiečio vienuolyno vyresnysis, rūpinasi Šv. Pranciškaus Asyžiečio onkologijos centro Klaipėdoje įsteigimu ir statyba. Jis ir "Vilties bėgimo", skirto šioms statyboms, idėjos generatorius, vykdytojas.