Klaipėdos akvarelės: namai ir žmonės (261)

Jos šaknys - Rytų Prūsijoje ir Mažojoje Lietuvoje, tad Klaipėda dėl daugelio priežasčių buvo mielas miestas. Jame Gėlių gatvėje gyveno Jono Gocento vyresniojo pusbrolis Liudvikas Gocentas. Metus padirbėjęs Celiuliozės ir popieriaus kombinate jis pakėlė sparnus į Kauną ir butą paliko giminaičiams.

Karvė ir kiaulės

Šeima iš Tauragės, kur praleido karo metus, į Gėlių g. 20-ąjį namą atsikraustė kai Jurgiui Kristijonui Gocentui buvo tik vieneri metukai.

"Į Klaipėdą įvažiavome pro Gedminų dvarą. Mūsų vienerių metų amžiaus Jurgiukas jau buvo pradėjęs vaikščioti, bet naujoje vietoje nusigando ir pamiršo kaip eiti - sustojo ir baigta... Turėjo priprasti, naujai išmokti", - savo prisiminimuose rašė jo mama.

SU SVEČIAIS. Gocentų šeimos susitikimas su Targonskiais iš Tauragės Gėlių g. 20-ojo namo sodelyje 1957 m. rugpjūčio 18 d. Su saulėgrąža - Genutė Targonskytė (nuomojo kambarį Klaipėdoje), labai mylėjusi mažąjį Jonuką. Antroje eilėje (iš kairės): Jonas Jurgis Gocentas, senoji Targonskienė (vyras dirbo mėsos kombinate), Gocentų pagrandukas Vytukas, Elena Gocentienė. Trečioje eilėje (iš kairės) Jurgis Kristijonas ir Jonas Gocentai. 

Pats Jurgis pamena, kaip mama išsiruošė į Žemaičių Naumiestį karvės parsivesti, kadangi reikėjo pieno: kaip ąžuoliukai stiebėsi du sūnūs - jis ir Jonas, o netrukus į pasaulį parkeliavo ir Vytukas. Sako, su karvyte kelias dienas į Klaipėdą klumpojo. O kur tą karvę laikė, Jurgis jau nebepamena.

Tuo metu atmintyje gyva, kaip tėvai kiekvieną pavasarį turguje už kelis rublius pirkdavo paršelį.

"Įgrūdi žviegiantį bei besispardantį ir - į Gėlių gatvę", - detalizavo p. Jurgis.

Gyvūnėlį įkurdindavo skalbyklos pastatėlyje. Čia kiaules atskiruose gardeliuose ir kiti kaimynai penėdavo.

"Iki Kalėdų paršelis virsdavo padoria kiaulaite. Tada ir mano tėvai, ir kiti kaimynai bėgdavo pas Palubinską, kuris gyveno gretimame name. Jis dirbo mėsos kombinate, tad puikiai buvo įvaldęs kiaulės skerdimo meną", - pasakojo J. Gocentas.

O paskui visos kitos "procedūros" - svilindavo su lietlempe, šiaudais, išdarinėdavo, sūdydavo, pipirindavo, o paskui dažniausiai bendrai su kitais kaimynais rūkykloje rūkydavo. Kas mėsą, kas žuvį, kas lašinius.

"Kiek beragaučiau kokių dešrų, lašinių, nė vieni skoniu neprilygsta tiems valgytiems vaikystėje", - šiandien prisipažįsta J. Gocentas.

Po visų kiaulės skerdimo ir skerdienos tvarkymo "procedūrų" vykdavo ir skerstuvių vaišės. J. Gocentas nepamena, kad jos kada nors būtų virtusios lėbavimais.

Taigi, Gocentai Kalėdas pasitikdavo, apsirūpinę gardumynais. Nepaisydama šviežių dešrų ir lašinių, ant Kalėdų stalo mama būtinai paruošdavo kimštą slyvomis kalėdinę žąsį.

SODELYJE. Elena ir Jonas Gocentai buvo šeimos žmonės. Tad visas gyvenimas vykdavo namuose ir aplink namus. Šioje nuotraukoje E. ir J. Gocentai su sūnumis Vytautu (ant mamos rankų) ir Jurgiu Gėlių g. 20-ojo namo sodelyje.

"Nepamenu, kad tokią žąsį smaguriautume ne per Kalėdas. Turbūt taip būdavo tik kartą metuose",- sakė J. Gocentas.

Kiaulių "era" užsibaigė apie 1960-uosius, kai Nikita Chruščiovas išleido "parėdymą": miestuose - jokių kiaulių, avių, ožkų ir netgi vištų.

"Cementinės" nauda

Šiandien skaitantiems šias eilutes apie skerdieną, turbūt, ir į galvą neateina paklausti, kur šviežią ar sūdytą mėsą laikydavo. O juk šaldytuvų tada nebuvo...

"Prie namų buvo įrengtas cementinis rūsys. Ten ir laikydavome visas maisto atsargas", - detalizavo J. Gocentas.

Kaip ir daugelis klaipėdiečių šeimų, rudenį Gocentai "čečkavodavo" ir raugdavo kopūstus, agurkus žiemai. Ąžuolinėse statinėse jie ir kėpsodavo "cementinėje" iki pavasario. Ten pat būdavo sukabinamos rūkytų lašinių paltys, kumpiai. "Cementinėje" gerai išsilaikydavo ir sūdyti lašiniai.

Konservuotų daržovių era dar nebuvo prasidėjusi. O ir uogienių dar niekas vakuoti nebuvo išmokęs. Virtų uogienių stiklainius paprastai "užvakuodavo" pergamentiniu popieriumi ir aprišdavo siūlais. Taigi, į "cementinę" keliaudavo ir Elenos Gocentienės virtos uogienės.

Daržas - garbės reikalas

Darbininkų kolonija prieškariu vadinto kvartalo gyventojai gyveno palyginti labai patogiai: greta namų - pievos, kuriose ožkos, karvės galėjo žolę rupšnoti. Garbės reikalas būdavo turėti daržą - ar prie savo namų, ar toliau iš pievų plotelį atsikariauti. Daržą buvo užsiveisę ir Gocentai.

"Auginome bulves, svogūnus, salotas, ridikėlius, morkas, burokus. Žiemai daržovėmis rūpindavomės kitokiu būdu - tėvai, o kartais ir mes, vaikai, savaitgaliais važiuodavome į kolūkius padėti derlių nuimti. Už darbą atsilygindavo natūra - bulvių, kopūstų, agurkų ar burokų maišais. Tad daržovių pirkti turguje jau neprireikdavo. Vis keli rubliai sutaupyti", - apie šeimos biudžeto subtilybes pasakojo J. Gocentas.

Nepaisant, kad vyresnysis Jonas Gocentas dirbo juristo darbą tai teisėjaudamas, tai advokataudamas ar netgi prokuroraudamas, atlygio toli gražu nepakako šeimai išlaikyti. Tad Gocentai sukosi kaip išmanydami.

Anonsas

Kitą pirmadienį - apie stebuklingą siuvimo mašiną "Zinger" ir tai, kam ją naudojo Elena Gocentienė? Kodėl juristo darbą Klaipėdoje prarado Jonas Gocentas? Kaip gyveno Gocentukai? 

Bus daugiau. Pradžia - 2007 m. balandžio 23 d., išeina pirmadieniais. "Vakarų ekspreso" portale www.ve.lt skaitytojai "Akvareles" vienoje vietoje gali rasti meniu juostoje paspaudę nuorodą "Klaipėda".