Klaipėdos akvarelės: namai ir žmonės (260)

1936 metais tarp senamiesčio ir senosios Smeltės dalies architektas Vytautas Landsbergis-Žemkalnis suplanavo tipinių namų mikrorajoną. Jame gyventi radosi daug norinčiųjų jau vien todėl, kad šiandieninius kotedžus primenantiems butams išsipirkti buvo skiriami beveik beprocentiniai kreditai, be to, savo darbininkus finansiškai rėmė ir celiuliozės fabrikas.

Šioje darbininkų kolonijoje tranzitinės gatvės numatytos ištisinės, tiesios, o vietinės reikšmės - kad ašys nesutaptų - patrauktos tai į kairę, tai į dešinę. Tokiu būdu architektas stengėsi apsaugoti gyvenamuosius namus nuo pajūrio vėjų. Be to, namai patraukti į sklypo vidų, o priekyje palikta žemės juosta želdiniams, gėlių darželiams ir pan. Prie kiekvieno tokio namo keturioms šeimoms buvo pastatytos ir skalbyklos, ir malkinės.

Šiame kvartale perkantieji būstus turėjo įvairių ketinimų. Pavyzdžiui, dar ir šiandien ant Lelijų g. 12-ojo namo gali įskaityti užrašą "Mėsos, pieno ir kolonialinių prekių parduotuvė". Matyt, žmogus pirko butą ir jau galvojo apie verslą. Darbininkų kolonijoje būta namų, kuriuose įsikurdavo trys kartos - tėvai, vaikai ir anūkai.

Caro tremtiniai

Gocentų - Jono Jurgio ir Elenos - šeima į Klaipėdą atsikėlė 1946 m. Bet prieš praveriant jų būsto Gėlių g. 20-ajame name duris - šiek tiek priešistorės.

Bene pirmą kartą nuo 2007 m. rinkdama medžiagą "Akvarelėms", "užmyniau" ant caro tremtinių pėdsakų. Elena Srūgytė buvo gimusi Suvorovkos kaime Orenburgo gubernijoje. Kokiu būdu ir kodėl Srūgių šeima atsidūrė Rusijos glūdumoje? Kai 1807 m. buvo panaikinta baudžiava, Srūgiai iš Prūsijos pasitraukė į Paprūsės miestelį - Žemaičių Naumiestį. 1914 m., kai prasidėjo I pasaulinis karas, Anskis ir Elzė Srūgiai buvo areštuoti, kaip ir kiti Prūsijos ir Paprūsės gyventojai. Mat jie tebeturėjo ankstesnę - Prūsijos - pilietybę. Carinės valdžios supratimu, tie "prūsokai" galėjo sukelti maištus. Kam reikalingos problemos? Rusija - plati, visiems vietos užteks.

GĖLIŲ G. 20. Gėlių gatvės 20-asis namas tebėra nepakitusios išvaizdos nuo 1936 metų, kai buvo statytas pagal Vytauto Landsbergio-Žemkalnio tipinius projektus tuomet vadintai darbininkų kolonijai.

Taigi, tūkstančiai paribio gyventojų, nesigilinant, kas tu toks, buvo išbildinti iš Lietuvos. Tarp jų - ir Srūgių šeima. Tuomet "gulagų" dar nebuvo. Srūgiai buvo apgyvendinti dar carienės Jekaterinos II laikais į Rusiją prikviestų vokiečių šeimoje. Ten gimusiai Elenai atmintin įsirėžė ne tik šeimininkų Pėterių tvarkingumas, drausmingumas, bet ir neišpasakytas šykštumas. Kai Srūgiai jų paprašė savo vaikams pieno, šie atrėžė: "O ko jūs čia atvažiavot?" Tarsi Srūgiai savo valia būtų į Suvorovką atsibeldę lyg į kokį Juodosios jūros kurortą...

Tremties metais Anskis Srūgis iš ežero vandens druską semdavo, o Elzė Srūgienė su kitomis moterimis tremtinėmis siuvo ir lopė maišus išdžiovintai druskai suberti. Anskis, turėdamas auksines rankas, papildomai užsidirbdavo meistraudamas vilnoms verpti ratelius. Vietiniai vokiečiai noriai juos pirkdavo, užsimokėdami "nikolaškėmis" arba atsilygindami maistu.

KRIKŠTYNOS. Jono Viktoro Kalvano (jaunesniojo, būsimojo vyskupo) Gocentams dovanota fotografija: "Brangiems krikšto tėveliams atminčiai iš Reformacijos šventės ir mano krikšto dienos (1948 m. spalio 31 d.). Jūsų krikštasūnis Jonas-Viktoras." Su kūdikiu Jonas Jurgis Gocentas ir Elena Gocentienė, o greta kunigas Mikas Preikšaitis. Stovi (iš kairės) senojo J. Kalvano brolis ir sesuo, kun. Ansas Baltris, kun. Fridrikas Megne, kūdikio mama Marta Kalvanienė, tėvas kunigas Jonas Kalvanas senasis ir senolė Kalvanienė.

Iš tremties Srūgių šeima į Žemaičių Naumiestį grįžo tiktai I pasauliniam karui pasibaigus. 1920 m. keistu keliu iš Pietų Uralo pro Archangelską, Petrogradą laivas juos atplukdė į Svinouščę Lenkijoje. O Ščetine, kuris tuo metu buvo Vokietijos uostas, tremtinius pasitiko su orkestru. Mat jie buvo įsitikinę pasitinkantys vokiečius, grįžtančius į savo žemes. O iš tiesų tai buvo nuplyšę ir vokiškai nemokantys lietuviai.

Žemaičių Naumiestyje tremtinius pasitiko giminės. Bet atsikurti buvo sunku ir sudėtinga: A. Srūgio Rusijoje sunkiai uždirbtos "nikolaškės" Lietuvoje jau nebegaliojo. O paskubėję priimti Lietuvos pilietybę Srūgiai nebeturėjo teisės pretenduoti ir į Vokietijos dalinamas pašalpas. Bet šeima pamažu stojosi ant kojų tiek, kad vaikus leido į mokyklą.

Suvedė bažnyčia

J. J. Gocentas buvo nuo Gardamo. Bet, baigęs Vytauto Didžiojo universitete teisės mokslus, advokatavo Žemaičių Naumiestyje. Jo mama Marė Katrė Endrulikė-Gocentienė buvo pagarsėjusi giesmininkė, paduodanti toną kitiems giedoriams. Ji buvo labai svetinga, Gocentų namuose nuolat vykdavo susibūrimai ir susirinkimai.

E. Srūgytė yra pasakojusi pažinties su būsimu vyru istoriją: "Į šokius netraukė, buvau tam nepaslanki, "lebeda". Bet mėgau chorinę giesmę - su kitomis vienmetėmis draugėmis lankiau parapijos ir jaunalietuvių chorus. Į šventes, kuriose dalyvaudavo mūsų choras, sueidavo gausybė žmonių. Po pamaldų, repeticijų Jonas jaunimą pasikviesdavo į savo advokato raštinę ir nuomojamą butą, kuris buvo netoliese bažnyčios. Su jais ateidavau ir aš. Čia virėme kavą, arbatą, o Jonas padėdavo ant stalo visokių skanumynų. Taip ir susipažinome, o vėliau ir susidraugavome."

Jiedu vienas kitą tyrinėjo gana ilgai. Susituokti nusprendė tik 1941-ųjų vasarį. Tuo metu J. J. Gocentas jau buvo prokuratūros Vilniuje tarnautojas.

 SUTUOKTINIAI Elena ir Jonas Gocentai. 1941 m. vasario 24 d., Vilnius. 

Bus daugiau. Pradžia - 2007 m. balandžio 23 d., išeina pirmadieniais. "Vakarų ekspreso" portale www.ve.lt skaitytojai "Akvareles" vienoje vietoje gali rasti meniu juostoje paspaudę nuorodą "Klaipėda".