Klaipėdos akvarelės: namai ir žmonės (258)

Dar XVII amžiuje už Klaipėdos miesto minimas Špichuto (Spitzhut) dvarelis, kurio žemės siekė marias. XIX a. ant marių kranto stovėjo dvi šio dvaro lentpjūvės. Besikurianti pramonė skatino gyvenamųjų namų statybą. 1833 metais Špichute gyveno 1 103 gyventojai, veikė dvi karčiamos. XX a. pradžioje dvaras perėjo celiuliozės fabriko žinion. Dabar bėra išlikęs vienintelis dvaro centro pastatas, kuriame daug metų veikė Celiuliozės ir kartono gamyklos klubas.

Už Špichuto dvaro, maždaug ties Lakštučių gatve, dunksojo Gintaro pelkės dvarelis, kurį vokiečiai vadino Bernšteibruchu. Jis išaugo iš labai senos žvejų gyvenvietės (čia rasta net romėniškų monetų...). 1540 m. Gintaro pelkėje stovėjo 35 apmokestintos sodybos.

Kaip spėja istorikas Jonas Tatoris knygoje "Senoji Klaipėda", regis, tas žvejų kaimas yra turėjęs turgaus teisę ir prekyvietę, nes šaltiniuose vadinamas "melioriertes Dorf". Nuo XVIII a. čia jau minimas dvaras, priklausęs Berbomui. Šis žmogus Klaipėdoje pradėjo statyti vėjines lentpjūves, kurių sparčiai daugėjo. XVIII a. viduryje Gintaro pelkėje tokios veikė dvi, o XIX a. pirmojoje pusėje - jau septynios.

1833 m. šioje gyvenvietėje gyveno 856 žmonės, veikė penkios karčiamos. Taip žvejų kaimas tapo pramonine gyvenviete.

Darbininkų kolonija

XX a. pirmojoje pusėje pradėta statyti mikrorajonus, vadinamąsias kolonijas. Pirmoji tokia kolonija suplanuota 1904 m. netoli celiuliozės fabriko (Lakštučių g.). Tai buvo nedidelė dešimties keturbučių namų grupė. Sklypai išsidėstė prie nedidelės su magistrale sujungtos gatvelės.

Kiekvienas beveik kvadratinis sklypas buvo padalytas į keturias vienodas dalis, o centre - tipinis vieno aukšto su mansardomis namas. Kiekvieno buto gyventojai turėjo atskirą išėjimą į savo sklypą, o į gatvę ėjo bendras takas.

Tokia nedidelė fabriko darbuotojų ir darbininkų gyvenvietė buvo pažangus reiškinys. Sodai saugojo namus nuo vėjų ir triukšmo, gyventojai beprasmiškai negaišdavo laiko kelionei į darbą ir iš jo, nes fabrikas buvo už kelių šimtų metrų.

Gėlių kvartalas

1936 m. tarp Senamiesčio ir Senosios Smeltės dalies architektas Vytautas Landsbergis-Žemkalnis suplanavo tipinių namų mikrorajoną. Jame gyventi atsirado daug norinčiųjų jau vien dėl to, kad šiandieninius kotedžus primenantiems butams išsipirkti buvo skiriami beveik beprocentiniai kreditai, o be to - savo darbininkus finansiškai rėmė ir celiuliozės fabrikas.

KIEMAS. Taip šiandien atrodo Birutės g. 1 ir 3 namų kiemas.

Šioje darbininkų kolonijoje tranzitinės gatvės numatytos ištisinės, tiesios, o vietinės reikšmės, - kad ašys nesutaptų - patrauktos tai į kairę, tai į dešinę. Tokiu būdu architektas stengėsi apsaugoti gyvenamuosius namus nuo pajūrio vėjų. Be to, namai patraukti į sklypo vidų, o priekyje palikta žemės juosta želdiniams.

Dabartiniai architektai nei apie pajūrio vėjus, nei apie želdinius, deja, nebegalvoja. Užtat, papūtus smarkesniam vėjui su lietumi, kibirais semiame vandenį, pratekėjusį pro namų sandūras. O apie želdinius ir sanitarines juostas ką ten ir bekalbėti... Pasitaiko užsispyrusių architektų, galvojančių apie sąlygas gyventojams. Bet dažnesni atvejai, kai architektai paklusniai atsiklaupia prieš užsakovus, net nebandydami jiems aiškinti architektūros misijos...

Šiame gėlių pavadinimais įvardintų gatvių kvartale buvo planuojama statyti katalikų bažnyčią, teatrą, turgaus halę. Tačiau iki 1939 m. aneksijos tespėta suręsti tik didžiulę amatų mokyklą (pokariu - politechnikumas), vaikų darželį.

"Desantas" į pokario Birutės gatvę

Matyt, tuo pat metu buvo statomas ir Birutės gatvės 1-asis namas. 1942 m. Klaipėdos adresų knygoje nurodoma, kad šio namo savininkas invalidas (nurodoma kaip profesija) Heinrichas Hasė, o Birutės g. 3-iojo (suporintas su 1-uoju) savininkas yra stalius Martynas Bronatskis. Tarp butų nuomininkų - tik viena lietuviška pavardė.

Štai tame Birutės 1-ajame name 1945 m. vasario 7 d. ir apsigyveno Maliauskų šeima. Prieškariu Maliauskai taip pat gyveno Klaipėdoje. Didžiojoje Vandens gatvėje buvo įsikūrę ir senieji Maliauskai. Netoliese, Turgaus gatvėje, gyveno dar vieno sūnaus - Adolio Maliausko - šeima. Jai priklausė nuosavas namas. Jį daugelis klaipėdiečių yra įsidėmėję: jau atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, jame įsikūrė Vakarų bankas.

Na, o Romanto Maliausko tėvas Juozas, iki 1933 m. tarnavęs ulonų pulke ir buvęs Lietuvos savanoris, karjerą tęsė Klaipėdos muitinėje. Pasitraukti į Plungę Maliauskus privertė Vokietijos aneksuota Klaipėda. Užtat pokariu, mieste dar tebetvyrant parako, beje, ir žuvusiųjų žmonių kūnų tvaikui, Maliauskų šeima čia sugrįžo. O ką pamatė, pajautė tuomet penkiametis Romantas ir trys jo broliai bei dvi seserys - skaitykite kitą pirmadienį.

Kvietimas

"Vakarų ekspresas" kviečia atsiliepti ir kitus klaipėdiečius, pokariu gyvenusius Birutės g. 1, 3 namuose. Jeigu galite pasidalinti prisiminimais, papasakoti savo šeimų istorijas, turite nuotraukų - savų ir kaimynų, gyvenusių šiuose namuose, skambinkite tel. 493435 arba rašykite el. laiškus adresu [email protected]

Bus daugiau. Pradžia - 2007 m. balandžio 23 d., išeina pirmadieniais. "Vakarų ekspreso" portale www.ve.lt skaitytojai "Akvareles" vienoje vietoje gali rasti meniu juostoje paspaudę nuorodą "Klaipėda".