Klaipėdos akvarelės: namai ir žmonės (256)

Jame dar gyveno Mažonių, Bliūdžių, Nenortų, Karnišovų, Jomantų ir kitos šeimos. "Vakarų ekspresas" labai prašytų atsiliepti čia gyvenusius žmones, jų palikuonis, galinčius pasidalinti ir savo šeimų istorijomis, ir gyvenimo Liepų g. 52-ajame name prisiminimais. Skambinti tel. 493435 arba rašyti el. laiškus adresu [email protected].

Patyrusi Pirčiupių tragediją

Irena Viliušytė-Nenortienė iki šiol nesusitaiko su Vidgirių kaimo, kuriame jos tėvai turėjo 42 ha žemės, tragedija.

ŠEIMA. Nenortos su pirmagimiu Gintaru ir Irenos mama.

"Mūsų kaime įvyko labai panaši tragedija, kaip ir Pirčiupiuose - vokiečiai sudegino trobesius, sušaudė kaimo vyrus. Bet kažkodėl visa šita istorija nuslinko užmarštin", - sielvartavo moteris, tėvo netekusi pirmąją II pasaulinio karo, persikėlusio ir į Lietuvą, dieną. Birželio 22 d. 11 val. vokiečių armija jau buvo Šakių apskrities Vidgirių kaime. Stribokui šovus į vokietį ir jį sužeidus, buvo duotas įsakymas sunaikinti visą kaimą. Sušaudė ir Irenos tėvą. O 1948 m., kai Irena mokėsi Šakių gimnazijoje, ji, kaip buožės, turėjusio žemės, duktė buvo areštuota ir vežama į Pilviškių geležinkelio stotį, kur tremtin pasmerktųjų laukė gyvuliniai vagonai.

"Pasiėmiau pagalvę, antklodę ir nuotraukų albumą - visą turtą. Sunkvežimį lydėjo žydų tautybės Mišiorke vadintas vyriškis. Jis ateidavo į gimnazijoje rengiamus šokius ir tarp kitų panelių šokdindavo ir mane. Pamatęs sunkvežimyje, sumurmėjo: "Kažkoks nesusipratimas", ir liepė grįžti į gimnaziją laikyti egzaminų. O joje gimnazistai mane pasitiko tarsi Staliną - juk niekas daugiau iš suimtųjų moksleivių nebegrįžo. Tik aš", - ir šiandien virpėdama dėl sugrįžtančių išgyvenimų praeityje pasakojo Irena.

Ir dėl šios aplinkybės, ir dėl Viliušių šeimos klajonių netekus pastogės, Irena pradėjo mokytis Kriukų gimnazijoje, kurioje mokėsi ir Vytautas Nenorta.

VAIKAI. Irena Nenortienė su dukrele Neringa ir sūneliu Gintaru, kaip ji juokauja - visu Lietuvos pajūriu.

"Niekas čia mano šeimos istorijos nežinojo, ir aš baigiau vidurinę. Stojau į Pedagoginį institutą Vilniuje. Kadangi tėvas buvo sušaudytas vokiečių, jokių kliūčių įstoti nebuvo. Mat ir tie 42 hektarai žemės buvo išgaravę, nes mama 20 ha buvo atsisakiusi", - detalizavo Irena.

KKI auklėtinis

Na, o V. Nenorta, baigęs vidurinę, rinkosi Kūno kultūros institutą Kaune. 1954 m. jį baigęs, buvo paskirtas į Klaipėdą. Kūno kultūros mokytojo karjerą pradėjo Maksimo Gorkio rusakalbėje mokykloje. Irena, baigusi Pedagoginį institutą, buvo nukreipta į Plungę mokytojauti. Kadangi su Vytautu ryšių nebuvo nutraukusi, šis labai greitai jai atrado lietuvių kalbos ir literatūros mokytojos vietą besikuriančioje Klaipėdos internatinėje mokykloje.

SAVIVEIKLA. Mokytojai buvo susibūrę į "moksleivių" ansamblį, kuriame buvo ir Simonas Donskovas (antras iš dešinės), ir Elvyra Bungardienė (trečia iš dešinės), vėliau "Žiogelio" ansambliu pagarsėjusi ne tik Lietuvoje, bet ir toli už jos ribų. Šiame ansamblyje "moksleivės" rolę atliko ir Irena Nenortienė (antroji iš kairės). Suktasi ir tautinių šokių kolektyvuose.

"Kadangi Kriukų mokykloje būdavau ir sporte, ir šokiuose aktyvi, Vytautas sekiodavo iš paskos", - apie draugystės pradžią užsiminė ji. Ir prisipažino,- daug kas įtarė ją pasirinkus Plungę vien dėl to, kad Klaipėda čia pat. O Klaipėdoje - Vytautas... Tad nieko nuostabaus - pora netrukus susituokė. Ir 1956 m. Nenortai jau kraustėsi į Liepų g. 52-ąjį namą. Tą pačią dieną į šį namą kraustėsi ir Pratašiai.

Suartino panašūs išgyvenimai

Taip ir susiklostė, kad naujakurystė tuo pat metu šias dvi šeimas suartino. Bičiulystė dar labiau sustiprėjo, kai paaiškėjo, jog šeimos turi labai panašių praeities išgyvenimų. Įvairias tremties pasekmes ir kančias sieloje spaudė ne tik Pratašiai, I. Nenortienė, bet ir V. Nenorta. Mat jo tėvas, turėjęs tik 14 hektarų ūkį, buvęs labai sąžiningas žmogus. Ir raštingas. Ir todėl Noreikų kaimo žmonės nuolat rinkdavo kaimo seniūnu, sekretoriumi tiek rusų, tiek vokiečių laikais. O per tai Nenortų šeimyna turėjo labai daug nemalonumų. Tuo labiau kad net šeši Vytauto pusbroliai, išėję į miškus, buvo sušaudyti...

Beveik vienu metu Pratašiai ir Nenortai susilaukė pirmagimių. Beaugantys vaikai - Nenortų Gintarėlis, Pratašių Jūratė ir Regina - taip pat susidraugavo. O 1963 m. Nenortai susilaukė dukrelės Neringos.

"Auginome visą "pajūrį" - Gintarą, Neringą, Jūratę",- šiandien juokauja I. Nenortienė. Žinoma, šeimos viena kitai talkindavo, kai vaikai karščiuodavo. Padėdavo vieni kitiems ir tuomet, kai spausdavo buities našta. Pasidalinta perpus juk lengvesnė... Nors Liepų g. 52-ajame name gyveno kur kas daugiau šeimų, bet iš pat pradžių patyrusios bendrystę Pratašių ir Nenortų šeimos taip daugiau gilesnių bičiulysčių name ir nebeužmezgė.

Pedagoginės vagos

Taigi, Pratašiai varė savo medicinines vagas, o Nenortai - pedagogines. Visi užsiėmę be galo. Puikiai žinome, kokie esti pedagoginiai krūviai. O ypač, kai tu dirbi internatinėje mokykloje, kurioje ne tik mokomasi, bet ir miegama, valgoma, iškylaujama. Tai - Irenos dalia.

O Vytautas kiaurai buvo prasmegęs su visokiausių spartakiadų organizavimu. O ir Žemės ūkio buhalterinės apskaitos, vėliau Žemės ūkio technikumuose, kuriuose jis dirbo, fizinei kultūrai ir sportui didelis dėmesys buvo skiriamas. Tačiau kažkaip "frontai" namuose ir darbuose klostėsi sklandžiai.

Anonsas

Kitą pirmadienį pasibelsime į Liepų g. 52-ojo namo Bliūdžių šeimos buto duris. Jas, kiek paūgėjęs, varstė ir būsimoji Lietuvos krepšinio žvaigždė, dabar JAV dirbantis NBA vadybininkas Artūras Karnišovas. Jo močiutę pedagogę Aldoną Bliūdžiuvienę senokai niekas vardu ir pavarde nebevadina - tiesiog "Karnišovo močiute".

Bus daugiau. Pradžia - 2007 m. balandžio 23 d., išeina pirmadieniais.