Klaipėdos akvarelės: namai ir žmonės (250)

Pokariu ne tik Petro Cvirkos - Turgaus - gatvės gyventojai stengdavosi, kad jų vaikai mokytųsi muzikos: groti akordeonu, smuiku (bene populiariausi instrumentai), pianinu. Laisvi nuo muzikinio lavinimo vaikai ūžia gatvėje, kiemuose, o vargšeliai smuikininkai, akordeonistai ir pianistai "varinėja" gamas su savo instrumentais, liūdnai žvilgčiodami pro langą į siautėjančius laisvus kaip vėjas bendraamžius...

Vaikus "pristatyti" prie muzikos nusprendė ir Turgaus g. 20-ojo namo Jankauskų šeimyna. Tuo labiau kad susidarė labai palanki proga įsigyti net ne fortepijoną, o rojalį.

GYVENIMAS. Jonas ir Leokadija Jankauskai, išauginę ir ant kojų pastatę keturis sūnus, Turgaus g. 20-ajame name gyveno iki 1980-ųjų. Beje, kaip ir kiti kaimynai, kuriems butai buvo siūlomi I. Simonaitytės gatvėje.

"Mėsos kombinate, kuriame tuo metu dirbo tėvas, išsiderinusį, nusilupinėjusį rojalį nusprendė nurašyti - mesti lauk. Tėvui instrumento pagailo. Nežinau dabar, už kiek, bet nurašytą daiktą iš viršininkų gavo leidimą nupirkti. Visa statybinė brigada tempė tą sunkų daiktą į ketvirtąjį aukštą. Tai buvo visa epopėja: laiptai siauri, prasisukti nėra kaip. Bet galvoti vyrai sumąstė, kaip tą "pilvūzą" užvilkti. Iki šiol puikiai atmenu, kaip darbą atlikę vyrai, pavaišinti taurele kita, traukė "Tykus vakars be vėjo". Taip gražiai, keliais balsais", - rojalio atsiradimo istoriją Jankauskų namuose prisiminė vyresnėlis sūnus Kęstutis.

Rojalio derinimo epopėja

Tarp pokario suvažiavėlių į Klaipėdą buvo ir išmanančių fortepijonų bei rojalių derinimo reikalus. Bet jų tebuvo vienetai, prilygstantys auksui. Ir juos prisikviesti ne taip jau ir paprasta buvo. Bet vietinės, klaipėdietiškos kilmės Barstat, kuris buvo "perkrikštytas" į Barstaitį, Jankauskams pavyko priprašyti tą rojalį derinti.

"Derinimas užtruko gal pusmetį. Nes derintojas turėjo aistrą - šachmatus. O tėvas nuo Kauno laikų irgi šiam intelektualiam žaidimui nebuvo abejingas. Jis didžiuodavosi, kad simultane su didmeistriu buvo susikovęs. Tai kai mūsų namuose pasirodydavo Barstaitis, tėvas pirmiausiai jį pakviesdavo prie šachmatų lentos. Ir kartais jie prie jos prasėdėdavo iki antros valandos nakties. Taip prie to rojalio derintojas ir neprieidavo",- pasakojo vėliau prie to instrumento "patupdytas" K. Jankauskas.

Jo brolis Arvydas mokėsi griežti smuiku, Leonardas šoko įžymiajame 4-osios vidurinės mokyklos tautinių šokių kolektyve, vadovaujamame šviesaus atminimo fizinio lavinimo mokytojos Emilijos Galvelienės, visi Jankauskiukai dainavo tos pačios mokyklos chore, kurį būrė šviesaus atminimo muzikos ir dainavimo mokytojas Jonas Statkus. Gintaras Jankauskas choriniam dainavimui liko ištikimas visą gyvenimą. Ir šiandien jis tebedainuoja įvairiuose Vilniaus choruose.

TRIJULĖ. Kęstutis Jankauskas (viduryje) su mokslo draugais prie 4 - osios vidurinės mokyklos.

"Senis su geležiniu nykščiu"

Nežinau, dėl kokių priežasčių, bet ši muzikos ir dainavimo mokytojo J. Statkaus parašyta ir pastatyta operetė man visiškai yra išsitrynusi iš atminties. Dalyvaudavau visose mokyklos "vakaruškose", nes dažnu atveju dalyvavimas buvo PRIVALOMAS. O štai K. Jankauskui ši operetė yra įsirėžusi giliai atmintin ir širdin.

Buvo toks laikmetis, kai chorai - tiek mokyklų, tiek besiburiantys pačiuose įvairiausiuose kultūros namuose ir rūmuose - privalėjo dainomis šlovinti partiją. Kad ir kaip būtum nusistatęs prieš tokį ideologinį spaudimą, o mūsų muzikos ir dainavimo mokytojas J. Statkus kartais tai pademonstruodavo atvirai, nebodamas pasekmių, vis tiek apžiūrose, konkursuose "nepraeitum" be privalomo repertuaro. Na, ir "triūbindavome" "Bandjera rosa" itališkai, nieko nesuprasdami. Užtat su kokiu užsidegimu iš visų širdelių liedavosi paties J. Statkaus sukurta daina "Visuomet man prisimena sodžius, kur užaugau tarp pievų žalių" ar jo parinkta "internacionalinė" lyg kazachų, lyg uzbekų ar tadžikų daina "Cip, cip, cip, viščiukai", kai solo partiją "cypsėdavo" blondinas Stasys Krikščiukaitis, o choras jam atitardavo. Regis, solistas buvo pavergęs visos mokyklos panelių širdis...

Taigi, mūsų mokytojas sugebėdavo į niūrią privalomų dainų pynę įpinti žmogiškų ir moksleiviams suprantamų bei mėgstamų kūrinių. Toji operetė "Senis su geležiniu nykščiu", matyt, buvo "sodinama" mokykloje mus supažindinti, kad esti kitokių formų muzikos nei ideologinės oratorijos ir odės. Pagrindinį - Senio su geležiniu nykščiu - vaidmenį atliko mokyklos pasididžiavimas gimnastikos srityje Kazimieras Dacys.

"Jonas Statkus sakydavo, kad geriau už kitus dainuoju, tai ir davė pagrindinį vaidmenį. Dainuoti užkrėtė taip, kad ir po kariuomenės grįžęs dar dainavau mokytojų chore", - prisiminė K. Dacys. Na, o K. Jankauskas šioje operetėje, pastatytoje tautosakos motyvais, buvo tas trečiasis brolis "durnius". Ir savo role, tegul ir ne pagrindine, regis, buvo visai patenkintas...

Anonsas

Kitą pirmadienį pasakosime apie Aldonos Petrauskaitės-Linaburgienės šeimą, kurią irgi galima priskirti muzikalioms. Tuo labiau kad šiame name vestuves atšokusių Aldonos ir Alfonso Linaburgių šeimoje gimė Inesa Linaburgytė, pasirinkusi vokalistės kelią - šiandien ji Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro solistė. O štai Sonata Linaburgytė-Žižienė drabužių dizainerės užkratą, ko gero, gavo iš senelės. Prašome atsiliepti kitas Turgaus g. 20-ajame name gyvenusias šeimas, jų palikuonis, turinčius ką papasakoti. Skambinti tel. 493435 arba rašyti laiškelius el. p. adresu [email protected]

Bus daugiau. Pradžia - 2007 m. balandžio 23 d., išeina pirmadieniais.