Klaipėdos akvarelės: namai ir žmonės (248)

Kaip ir daugelis suvažiavusiųjų į Klaipėdą, Jankauskų šeimyna taip pat čia parbėgo, gelbėdamasi nuo NKVD teroro.

"Pamenu, kaip visi Šančių gyventojai drebėdavo nuo kankinusios nežinios - šiąnakt ar kitąnakt namelis bus apsuptas, ir jo žmonės susodinti į vežimus ar "voronokus", - sakė 1942 metais Kaune, Šančiuose, gimęs Jankauskų vyresnėlis Kęstutis, dabar dėstytojaujantis Klaipėdos universitete.

Kadangi jo tėtis Jonas buvo skautas, nepriklausomos Lietuvos šaulių sąjungos narys, jau vien to pakako būti ištremtam į Sibirą. Tad šeima, kurioje 1943 m. į pasaulį parėjo ir antrasis sūnus Arvydas, pasvarstė galimybes trauktis iš Kauno. Kur? Žinoma, į Klaipėdą, kurioje techninį statybinį išsilavinimą turinti šeimos galva tikrai ras darbo. Ir, žinoma, rado. Besistatančiame "Trinyčių" fabrike buvo reikalingas kapitalinės statybos skyriaus viršininkas.

SKERDYKLA. Kai baigėsi "Trinyčių" fabriko statybų vajus, Jonas Jankauskas perėjo dirbti į skerdyklą, tuomet jau vadinamą Mėsos kombinatu. Čia jo pareigos buvo taip pat rūpintis statybiniais reikalais. Gaila, kad toji gražioji skerdykla šiandien baigia sugriūti...

"O su butu nebuvo jokių problemų. Tėvas nusižiūrėjo Turgaus gatvės namo palėpę. 1949 metais, kai mes atvažiavome į Klaipėdą, mama jau laukėsi mums trečio broliuko Leonardo. Kaimynas iš kito Turgaus gatvės namo, Leščius, bandė suprotinti mano tėvą, kad dairytųsi geresnio varianto nei palėpė. Bet jis buvo neperkalbamas, ir mes likome čia gyventi", - šeimos persikėlimo iš Kauno į Klaipėdą peripetijas prisiminė Kęstutis Jankauskas.

O likusi namo dalis dar tebebuvo tuščia. Bet neilgai. Netrukus visi butai, kai kurie virtę ir "komunalkėmis", buvo užpildyti. Kaip mena Kęstutis, viena šeima "butą" susirentė netgi po laiptais: "Ir niekas iš čia jų negalėjo iškeldinti, nes moteris laukėsi. Tokie buvo įstatymai: besilaukianti moteris neliečiamoji."

"Tautiška giesmė"... sovietinėje mokykloje

Kęstutis pamena, ir kaip jis tais pačiais 1949 metais pradėjo lankyti pirmąją klasę "Trinyčių" vadinamoje mokykloje, vėliau "numeruojamoje" 9-ąja vidurine.

"Aš ir dabar nesuprantu, kaip mūsų mokytoja kartu su visais mokiniais nebuvo suimta ir išvežta į Sibirą. Nes mes kasryt susirinkę stati giedodavome Vinco Kudirkos "Tautišką giesmę". Juk sovietinės Lietuvos himnas paprasčiausiai dar nebuvo sukurtas", - sakė K. Jankauskas.

Sugiedoję "Tautišką giesmę", susėdę į suolus mokinukai buvo tikrinami: ar rankos, panagės švarios, ar plaukuose kokių knibždančių padarų neužsiveisė. Būdavo patikrinama ir kaklo švara. Kęstučiui įspūdį yra palikusios perpildytos mokinių klasės ir "Trinyčių" mokykloje, ir vėliau duris atvėrusioje senojo turgaus mokykloje. Na, o 1954 m. jau buvo atvertos 4-osios vidurinės mokyklos durys. O į ją sugužėjo visos Turgaus gatvės, ir ne tik, vaikai. Tarp jų ir Kęstutis, 1943 m. gimęs Arvydas, 1949 m. jau Klaipėdoje gimęs Leonardas. 4-ąją vidurinę lankė ir jaunylis Gintaras, gimęs 1952 m. Turgaus gatvėje Jankauskų šeima buvo priskiriama inteligentų "kastai", nes pokaryje turinčių aukštąjį, kad ir nebaigtą išsilavinimą tebuvo vienetai.

Kaimynystė

Na, o name apsigyvenusios šeimos buvo labai margos. Jankauskai džiaugdavosi tuo, kad čia neapsigyveno recidyvistai, kaip gretimame, nuolat apsiginklavę kirviais ir peiliais, ar metodiškai, kone kasdien savo pačioms karšiantys kailius smarkuoliai, kaip kituose aplinkiniuose Turgaus g. namuose. Tiesa, buvo vienas kitas gerklingesnis kaimynas ar kaimynė, pagrūmojantys, jų manymu, ne taip besielgiantiems vaikams ar jų tėvams.

"Bet iš esmės mes kažkaip nuo tų kaimynų buvome atsiskyrę ir į dideles draugystes nesileisdavome. Mama sakydavo: "Prasti tai žmonės." Bet be jokios "fanaberijos". Tiesiog jai nepatikdavo bendravimo būdas. Kaip ir tėvui. Tai su kaimynais pačiame name ypatingai nedraugaudavome. Bet tėvai turėjo bičiulių mieste, o mes, vaikai, draugaudavome su klasiokais ar su bendraamžiais iš kitų Turgaus gatvės namų", - pasakojo Kęstutis.

ATOKVĖPIO VALANDĖLĖ. Nors Leokadija Jankauskienė nedirbo valdiško, kaip tuomet sakydavo, darbo, bet auginti keturis sūnus ištvermės taip pat reikėjo. Toks poilsis ant suolelio prie Danės - reta prabanga.

Vyresnieji klaipėdiečiai gerai pamena katastrofą, kai Liepų gatvėje, rausiant duobę naujo namo statybai, nugriuvo dalis greta stovėjusio prieškarinio namo. Tuomet džiaugtasi, kad nebuvo žmonių aukų: namo dalis kaip kortų namelis susmuko darbo valandomis, kai vaikai sėdėjo mokyklose, o suaugusieji triūsė kas kur. To namo katastrofa savotišku aidu atsitrenkė į Turgaus g. 20-ąjį.

"Mūsų namo kaimynai, sužinoję, kad to nugriuvusiojo žmonės gavo naujus butus su visais patogumais, dalbomis pradėjo daužyti mūsų pastatą, tikėdamiesi panašios atomazgos. Bet statinys buvo tvirtas. Ir jie savo pastangomis nieko nepešė", - pasakojo Kęstutis.

Anonsas

Kitą pirmadienį pasakosime apie Jankauskiukų ir jų draugų "zabovas", taip pat apie kitas Turgaus g. 20-ajame name gyvenusias šeimas. Prašytume jų palikuonis, turinčius ką papasakoti, skambinti tel. 493435 arba rašyti laiškelius el. p. adresu [email protected]

Bus daugiau. Pradžia - 2007 m. balandžio 23 d., išeina pirmadieniais. "Vakarų ekspreso" portale www.ve.lt skaitytojai "Akvareles" vienoje vietoje gali rasti meniu juostoje paspaudę nuorodą "Klaipėda".