Klaipėdos akvarelės: namai ir žmonės (246)

2012-06-04 00:05

"Vakarų ekspresas" tęsia pasakojimų ciklą apie senuosius Klaipėdos namus ir juose gyvenusius, dirbusius ar besimokiusius žmones. Šiandien toliau žvalgysimės Turgaus gatvės 22-ajame name.

Stasė Zigmantienė su dukterimi Valerija, gyvenusios Kauno Aukštųjų Šančių rajone, nuolat girdėdavo kaimynų nuogąstavimus, kad bet kurią dieną ar naktį rajonas galįs išlėkti į orą - tiek čia esą prikaišiota minų. Tos kalbos joms kėlė didelį nerimą. O S. Zigmantienės sesuo su šeima, jau įsikūrusi Klaipėdoje, Turgaus g. 22-ajame name, nuolat ragino pervažiuoti gyventi į šį miestą. 1947 m. jos taip ir padarė.

Apsigyveno pas pažįstamus Vilniaus (dabar Tilžės) gatvės name. Kiek vėliau S. Zigmantienės sesuo "iššniukštinėjo", kad Turgaus g. 22-ojo namo palėpėje įrengtame bute gyvenusi rusė moteris yra nelabai patenkinta savo būstu. Kai jai pasiūlė butą susikeisti su S. Zigmantiene, ši mielai sutiko - S. Zigmantienės būstas buvo kur kas erdvesnis. Taip ji ir Valerija Zigmantaitė tapo Turgaus g. 22-ojo namo gyventojomis, o seserims nebereikėjo lakstyti vienai pas kitą - gyveno tiesiog šalia.

Pranašumai ir trūkumai

"Man patiko sraigtiniai laiptai ir tai, kad butų durys nebuvo vienos šalia kitų, o laiptinėse išsidėsčiusios tarsi šachmatų tvarka. Bet labai nepatiko tai, kad nusipirktas ir atvežtas anglis reikėdavo kibirais sunešti į sandėliuką palėpėje", - šiandien būsto pranašumus ir trūkumus vertina V. Zigmantaitė-Liukpetrienė.

Dar jai labai baisu būdavo grįžti iš šokių 4-ojoje vidurinėje, kurioje mokėsi.

"Reikėdavo praeiti tokius tamsius vartus, nes nuolat kas nors iškuldavo ar pavogdavo įsuktas lemputes. Eidavau spurdančia širdimi. Ji kiek aprimdavo, kai jau pamatydavau švieselę, sklindančią nuo tetos buto durų", - pasakoja buvusi namo gyventoja.

ANT STOGO. Turgaus g. 22-ojo namo butas, kuriame gyveno S. Zigmantienė su dukterimi Valerija, turėjo tą pranašumą, kad galėjai iš jo išsikabaroti ant namo stogo. Šioje nuotraukoje Valerijos kompanija, susirinkusi atšvęsti jos gimtadienio.

Į mokyklą grįžo mokytojauti

Baigusi 4-ąją vidurinę V. Zigmantaitė išvažiavo studijuoti biologijos ir chemijos į Pedagoginį institutą Vilniuje. Į kitą butą kapitališkai suremontuotame Turgaus g. 22-ajame name ji sugrįžo 1963 m., jau ištekėjusi už Alberto Liukpetrio.

Su juo pirmą kartą susipažino žaisdama tenisą Pedagoginiame institute. Jame A. Liukpetris studijavo logopediją ir lietuvių kalbą. Bet pasirinkta specialybė jaunuoliui nepatiko ir jis institutą metė. O tuomet capt - ir į kariuomenę. Bet į SSRS gilumą neišgrūdo - paliko tarnauti Vilniuje. Jaunikaitis dėl to taip kraustėsi iš proto, kad išdrįso skambinti pačiam Pedagoginio instituto rektoriui, maldaudamas, kad šis praneštų jo merginai Valerijai, jog jos vaikinas lieka Vilniuje.

"Paskui visokių cirkų jam tarnaujant nutikdavo. Telefonų aparatus apie 1960 metus turėdavo vienetai. Tai Albertas iš šiaurinio miestelio skambindavo giminaičiui, kad pasakytų man turįs labai svarbių reikalų ir kad aš ateičiau prie kareivinių", - draugystės istoriją pasakojo ponia Valerija, kiek ironizuodama, kad Albertas drebėdavo, jog jo išrinktoji šeštadienį galinti nueiti į šokius, susipažinti su kitu jaunikaičiu, o jį pamiršti.

"Institute susilaukdavau priekaištų, kad su kareiviu draugauju. Atšaudavau, kad atitarnaus ir nebebus kareivis", - klostė V. Zigmantaitė-Liukpetrienė. Ir visiems "ant pykčio" ji ėmė ir ištekėjo vaikinui dar tebetarnaujant.

Baigusi pedagoginį, pasiėmė "laisvą" diplomą ir sugrįžo į Klaipėdą darbo ieškoti. Švietimo skyriuje ją nukreipė į rusakalbių mokyklą.

"Joje išdirbau gal tik kelias savaites. Kai susitikau savo buvusią chemijos mokytoją, ši pasiguodė jau labai norinti išeiti į pensiją, o vis nesulaukianti pamainos. Mokytoja negalėjo atsistebėti, kad mane "sviedė" į rusakalbių mokyklą, o ne į ketvirtąją vidurinę, kurioje laukia nesulaukia jaunų pedagogų. Taip mano buvusios mokytojos rūpesčiu aš ir atsiradau toje pačioje mokykloje, kurioje mano kojos dygo ir protelis brendo", - prisiminė p. Valerija.

Kapojo bažnyčios pamatus

Netrukus iš tarnybos armijoje grįžo ir A. Liukpetris. Gyvenimą šiame name jis įsiminė ypač. Vietoje nušluotų šv. Jono bažnyčios griuvėsių Turgaus g. pastatė medinę parduotuvę, o iš Mažosios Vandens gatvelės pusės pristatė sandėliukų Turgaus g. 22-ojo namo gyventojams.

"Mano mama užsispyrė, kad po tuo sandėliuku dar būtų rūsys. Jo kasti ir buvo pristatytas Albertas", - pasakojo p. Valerija.

Radijo, o vėliau ir televizijos žurnalistas, šviesaus atminimo A. Liukpetris, ėmęsis darbo, net neįsivaizdavo, kas jo laukia. Šv. Jono bažnyčios griuvėsiai buvo nuvalyti tik paviršiuje. O visi jos pamatai tebebuvo žemėje... Su laužtuvu, centimetras po centimetro, Zigmatienės žentas kapojo erdvę rūsiui gal kelerius metus.

"Tą atliktą darbą Albertas prisiminė visą likusį gyvenimą. Tiesa, su humoru, bet keiksnodamas", - pasakojo p. Valerija.

Liukpetriai po Turgaus g. 22-ojo namo stogu gyveno iki 1965 m. Po to jie gavo bendrabutį Vilniaus, dabartinėje Tilžės gatvėje.

Tiek Valerija, tiek Albertas Liukpetriai į Klaipėdos grindinį yra įspaudę savas pėdas: ji - mokydama jaunąją kartą, jis - pasakodamas apie Klaipėdą ir jos kraštą visai Lietuvai radijo, o vėliau ir televizijos laidose.

Prašymas

Dar kartą prašome atsiliepti daugiavaikės Gruodžių šeimos palikuonis, Vainių šeimos giminaičius ar pažįstamus, Kazį Dražbą, Marijos Cibulskajos dukras Alą ir Lorą, Nataliją Tichonravovą ar jos palikuonis. Taip pat prašome atsiliepti gretimo namo - Turgaus g. 20-ojo, pokarinius gyventojus - brolius Jankauskus, Stasę Kavaliauskaitę-Lapienę, jos sesę Aldoną, Simonauskus ir jų palikuonis. Skambinti tel. 493435 arba rašyti laiškelius el. p. [email protected]