Klaipėdos akvarelės: namai ir žmonės (206)

Taigi buvo pradėta kurti Vaizdinės agitacijos katedra - toks buvo pirminis jos pavadinimas.

"Labiausiai padėjo vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotojas Ignas Ruginis. Jis pasirūpino, kad Simono Daukanto gatvėje buvęs vaikų darželis būtų uždarytas ir perduotas naujai katedrai. Kai paskelbėm studentų priėmimą, labai nudžiugino didelis susidomėjimas, daug norinčiųjų ir gerai pasirengusiųjų", - prisiminimais dalijosi buvęs Konservatorijos Klaipėdos fakultetų prorektorius Vytautas Jakelaitis.

Teko kurti mokymo planus, o juos įsprausti kaip atskirą pasiruošimą į kultūrinio švietimo specialybę. Ten mažai buvo skirta valandų profesiniams dailės dalykams. Bet didinti jų skaičiaus buvo neįmanoma, nes mokymo trukmė - tik ketveri metai.

Atsiradusia nauja specialybe pačioje Klaipėdoje susidomėjo ilgametes tradicijas turintis "Dailės" kombinatas, Vaikų dailės mokykla, žinoma, ir Dailininkų sąjungos Klaipėdos skyrius. Jis irgi iš oro nesusikūrė. Juk stipriausi dailininkai telkėsi Vilniuje ir Kaune. Į proletarinę Klaipėdą, kokia ji buvo iki fakultetų įsteigimo, niekas net neketino kraustytis. Netgi ir jūra menininkams nebuvo vilionė. Jei ne vykdomojo komiteto pirmininko Alfonso Žalio mąstymo ir žvilgsnio į ateities perspektyvas giluma, kažin ar čia būtų suvažiavę pirmeiviai tapytojai, grafikai, skulptoriai.

"Apie A. Žalį tuomet buvo pasakojama: kai į jo kabinetą užklysdavo koks svečias dailininkas, jis atidarydavo stalčių, ištraukdavo raktus ir sakydavo - nori buto, va, raktai, kelkis į Klaipėdą, visko turėsi: gausi butą be eilės, mašiną, gerą darbą ir pinigų. Greičiausiai čia šiek tiek perdėta - kaip kiekvienoje legendoje, bet nedaug, nes miestas monumentaliai gražėjo", - šiandien Klaipėdos miesto veido kitimo vieną svarbiausių vilionių priežasčių vertina V. Jakelaitis.

ATMOSFERA. Iš tų kelių nuotraukų galima spręsti, kokia katedroje tvyrojo atmosfera, kai studentai ir dėstytojai šėliojo drauge.

Naujadaru - Vaizdinės agitacijos katedros atsiradimu - bemat susidomėjo miesto organizacijos, kurioms verkiant reikėjo būtent tokio profilio specialistų. Tuomet dar nebuvo terminų "dizainas", "dizaineris", tačiau daugelis suvokė būtinybę juos turėti. Įžvalgusis Prekybos valdybos viršininkas šviesaus atminimo Arkadijus Lichtinšainas, sužinojęs apie tokios naujos specialybės įsteigimą, tuoj pareiškė pageidavimą - duokit man tokių bent tris keturias laidas. Juk buvo tas metas, kai šio vadovo sumanymais ir iniciatyva sparčiai keitėsi Klaipėdos parduotuvių veidai. O kad jie būtų spalvinami menišku, o ne saviveiklos lygio "makiažu", buvo reikalingi būtent tokio meninio profilio profesionalai.

"Deja, pažadėti jam galėjom nebent vieną kitą, jeigu dėl kokių nors rimtų aplinkybių atliks nuo paskyrimo į rajonų kultūros namus", - prisipažino V. Jakelaitis.

Katedra išleido per 250 jaunų dailininkų, o dauguma jų dirba Klaipėdoje. Čia susikūrė stipri šrifto mokykla, veikia vienas didžiausių Lietuvoje dizaino centrų, visas dailės gyvenimas labai intensyvus, o jame vis tvirčiau dominuoja šios katedros žmonės.

"Prisimenu ketvirtakursį studentą Anatolijų Klemencovą, kuris anuomet visiems netikėtai tapo respublikinio plakato konkurso nugalėtoju. Vertinimo komisija labai nustebo, kai, atplėšusi voką, perskaitė, kad tai tik studentas, o be to, dar iš provincialios Klaipėdos. Dabar jis - Jūros šventės vyriausiasis dailininkas", - didžiuodamasis pabrėžė buvęs fakultetų vadovas.

Gryniausias eksperimentas...

"Grįžęs iš armijos jau turėjau šiokį tokį dailininko apipavidalintojo patirtį. Kai sužinojau, kad Konservatorijos fakultetuose bus rengiami ir tokie specialistai, iš karto nunešiau pareiškimą stoti. Kai gavau baigimo diplomą, jame buvo įrašyta specialybė - kultūros-švietimo darbuotojas su konservatorijos išsilavinimu. Kai stojau į Dailininkų sąjungą, o tas vyko Maskvoje, komisija niekaip nesusigaudė, kas aš toks pagal profesiją. Mat pirmiausiai paklausė: tu - muzikantas? Turėjau ilgai aiškinti, kas aš toks ir kokį išsilavinimą esu įgijęs", - sakė A. Klemencovas.

Kadangi jo diplominis darbas buvo scenografija Vladimiro Majakovskio "Blakei", tai paskyrimą gavo į Klaipėdos dramos teatrą. Bet ten ilgai neužsibuvo, nes stigo scenografijos darbų įgūdžių ir, žinoma, patirties. Išėjo dirbti į Prekybos uosto kultūros namus. O ten reikėjo dirbti išsijuosus - plakatai, apipavidalinimas ne tik kultūrnamiui, bet ir visam Prekybos uostui, šventinėms demonstracijoms. Ten jis susidūrė ir su Jūros šventės poreikiais, nes tuomet "iš aukščiau" buvo parėdymai įmonėms, organizacijoms ruošti kompozicijas Jūros šventės karnavalams. Beje, jie labai praplėtė tematiką, kai buvo "įkinkomi" ir Vaizdinės agitacijos katedros studentai. Savo fantazijos bei dėstytojos Sofijos Kanaverskytės dėka jie tikrai "išlipo" iš ideologinių rėmų, tokių būdingų ankstesniems karnavalams.

A. Klemencovui bedirbant Prekybos uoste, jau radosi niekam nepažįstamas žodis "dizaineris". "Uosto darbininkai buvo įsitikinę, kad aš esu ne Anatolijus Klemencovas, o Anatolijus Dizaineris. Jie šventai tikėjo, kad tai mano pavardė", - juokdamasis pasakoja šiandien ne tik Klaipėdoje garsus menininkas.

ANONSAS

Kitą pirmadienį - apie šios katedros dėstytojus, visų pirma - apie jos pamatinį "akmenį" šviesaus atminimo Algį Kliševičių. O ką studentams perteikė šios katedros dėstytojai Giedrė Fledžinskienė, Adomas Skiesgilas, Albertas Broga, Aloyzas Banaitis, Sofija Kanaverskytė ir kiti dar negirdėtos, neregėtos specializacijos eksperimento dalyviai? Ir ką dabar ypač vertina šios katedros paruošti dizaineriai, pradedant 1-osios laidos absolventu, Jūros šventės vyr. dailininku Anatolijumi Klemencovu, baigiant 1983 m. laidos absolventu, miesto vyr. dailininku Mindaugu Petruliu, kuris baigė mokslus toje pačioje katedroje, bet jau priklausiusioje nebe konservatorijai, o Vilniaus dailės institutui.

Nuotraukos iš ilgamečio katedros vedėjo Vytauto Kaspučio rūpesčiu ir pastangomis suklijuotų albumų, liudijančių katedros, keitusios ir priklausomybę, ir pavadinimus, 37 metų egzistencijos istoriją.

Bus daugiau. Pradžia - 2007 m. balandžio 23 d., išeina pirmadieniais.