Klaipėdos akvarelės: namai ir žmonės (175)

2010-11-15 00:01

Joną buvo užvaldžiusios lietuvybės idėjos, tad jis ne tik po santaras, giedotojų draugijas Tilžėje lakstė, bet ir pats lietuvius į "Vainiko" bendriją subūrė. Tačiau paties tautiškos jaunimo veiklos Mažojoje Lietuvoje sužydėjimo metu jis buvo pašauktas į kaizerinę armiją. 24-ąjį gimtadienį pasitiko kareivaudamas, o kitus tris minėjo kulkoms švilpiant ir žemei nuo sprogimų banguojant I pasaulinio karo metu.

Tarnaudamas kaizerio kariuomenėje buvo gavęs sanitarijos feldfebelio laipsnį. Tad J. Aušra savo žiniomis ir sugebėjimais ne tik kitus gelbėjo, bet ir pats turėjo gelbėtis, kai susirgo kruvinąja dizenterija. Ir jeigu ne godžiai iš medikų gertos žinios, kažin kuo toji liga būtų pasibaigusi... Gydytojas prisakė kasdien po butelį raudono vyno išgerti ir lėkštę kiaulpienių salotų sušlamšti. Išsikapstė. Tiesa, Astrida Petraitytė, apie J. Aušrą parašiusi knygą "Minjotų Donkichotas", ta legenda nelabai tiki - esą, kas jau feldfebeliui kasdien po vyno butelį pristatys...

Būtent kariuomenėje J. Aušra kapitalą susikrovė. Sužeistieji, išneštieji iš mūšio lauko ar slaugytieji vokiečiai to nepamirš ir po daugelio metų, kai J. Aušra su šeima tapo persekiojamas tiek rusiškoje, tiek vokiškojoje pusėse.

Dvasinė V. Gaigalaičio parama

Nors karo audra jaunuolį blaškė nuo Karpatų kalnų iki Paryžiaus, jis neprarado ryšio su Katyčių bažnyčios kunigu Viliumi Gaigalaičiu. Ne tik J. Aušrai, bet ir kitiems už reichą besikaunantiems lietuvininkams jis laiškais tiesė dvasią palaikančią ranką. Ir J. Aušra už tai buvo didžiai dėkingas.

Jau gyvendama Klaipėdoje Aušrų šeima pagal to meto taisykles samdė ir auklę. Šioje nuotraukoje auklė Trūdelė su Aušriukais Jonuku, Rūtele ir Algirdu.

"Karpatų Kalnynas. 1917 m. Gerbiamas, mielas Kunige! Susilaukiau Jūsų atvirutę ir širdingai pasidžiaugiau. Dėkoju Jums už Jūsų meilę. Mūsų Padėjimas iki šiol nepasikeitė. Tik broliavimas su priešu paliovė ir vietomis vyko aštri kova. Oras šičia mainosi, gabena daug slopmės (drėgmės). Kalniečiai sako - liepos mėnuo visuomet netikras. Penktąjį rugsėjo bus metai kaip kalnuose užsilaikau. Tai mano trečioji gimtinės (gimtadienio) diena kare! Sulaukiau iš vieno draugo iš Baltstogės susagą (sąsiuvinį) apie Lietuvos politiką. Smalsu buvo paskaityti, bet turiu sakyti, kad sulig ja Lietuva gero nesulauks. Norim linkėti ir savo viltį statyti ant to, kad teks mums už pilną laisvę su prieiga prie jūros bei suglaudimo Latvijos prie Lietuvos kovoti", - rašė J. Aušra.

A. Petraitytė savo knygoje pastebėjo, kad ketinimas Lietuvą regėti kaip vieną valstybę su Latvija buvo "įdomus".

"Visgi įdomiausia - šis "didlietuviškas" žvilgsnis į Lietuvos perspektyvas ("prieiga prie jūros"...) Kažin, ar daug "politikierių" dar karui nesibaigus tokias donkichotiškas vizijas kūrė?" - rašo A. Petraitytė.

Pateko į sūkurį

J. Aušra kol vyko karas susirašinėjo ne tik su V. Gaigalaičiu. Intensyviausias susirašinėjimas vyko su namiškiais, iš kurių kiekvieną žinelę gaudė: nebėr brolio Miko trijų vaikelių, nebėra sesės Martos, į Rytprūsius įsiveržę rusai bitėniškį Martyną Jankų su visa šeimyna į Sibirą išbildino, tautiško jaunimo draugijų veikla nuslopo. Visa tai žeidė sanitarijos feldfebelio širdį. Ir jis svajojo kuo greičiau parkakti į namus.

Kai toji diena atėjo, J. Aušra net nenumanė, į kokį sūkurį pateks, nes Didžioji Lietuva neprasnaudė savo didžiojo šanso ir 1918 m. vasario 16-ąją paskelbė Nepriklausomybę. O Mažosios Lietuvos Tautos Taryba kreipėsi į lietuvininkus: "Lietuvininkai! Pabuskit! Klausykit! Padabokit!... Viena Giminė, viena Kalba, viena Žemė, viena Valdžia, toks turi mūsų reikalavimas būti." Atgijo visos Rytprūsių lietuvių organizacijos, tarp jų ir J. Aušros suburtoji "Vainiko" draugija.

Ką Jonas Aušra veikė 1919-1923 m. ir vėliau jau Klaipėdoje, - kitą pirmadienį.