Klaipėdos akvarelės: namai ir žmonės (173)

2010-10-25 00:01

Keliausime į Pievų Tako gatvę, kurioje prieš II pasaulinį karą lizdą buvo susisukusi Aušrų šeimyna.

Čia stovėjusiame kelių sekcijų name vieną iš jų (dabar numeruojamą 31) buvo nusipirkęs Ievos Marijos Aušraitės-Šiaudvytienės tėvas, užsispyręs lietuvininkas Jonas Aušra. Tame name ir gimė Ievutė - viena iš didelės Klaipėdos krašto lietuvininkų Aušrų giminės.

Statybų ypatumai

Knygoje "Senoji Klaipėda" Jonas Tatoris rašė, kad po Pirmojo pasaulinio karo Klaipėdoje buvo juntamas pigių butų stygius. Statyboms skatinti buvo švelninami priešgaisriniai reikalavimai, leista mieste statyti medinius surenkamus barakus. Tokių barakų buvo pastatyta netoli dabartinės "Baltijos" laivų statyklos administracinio pastato Pilies g. (po II pasaulinio karo jie buvo nugriauti). Tačiau įsibėgėti namų statybai trukdė labai išaugusios sklypų kainos, pabrangusi darbo jėga ir statybinės medžiagos bei nuvertinta senoji valiuta.

XX a. trečiajame dešimtmetyje namų statyba Klaipėdoje kiek suintensyvėjo. Iki 1929 m. krizės mieste kasmet vidutiniškai būdavo pastatoma po septyniasdešimt naujų butų ir trisdešimt butų įrengiama rekonstruojamuose namuose. Bet to nepakako. Tad buvo pradėti statyti dideli daugiabučiai kooperatiniai namai. Iš pažiūros jie atrodė tarsi vienas statinys, bet viduje buvo padalinti į sekcijas, kurios priklausė atskiriems šeimininkams. Kiekviena sekcija turėjo atskiras išorines duris ir laiptinę. Tokių namų grupės išaugo dabartinės Lietuvininkų aikštės pakraštyje, Salomėjos Nėries ir Imanuelio Kanto gatvėse. Juose apsigyveno daugiausiai valdininkai, prekybininkai, inteligentijos atstovai.

Mažesnių ir prastesnių suglaustų namų eilė buvo pastatyta ir Pievų Tako gatvėje. Joje 1928 m. namo bloką ir nusipirko Klaipėdos muitinės tarnautojas Jonas Aušra.

Kaip atrodė būstas?

Išsamų Mėtos ir Jono Aušrų būsto Pievų Tako gatvėje (tuomet - Pievų skersgatvis) aprašymą pateikė Astrida Petraitytė knygoje "Minjotų Donkichotas".

Talkos Pievų Tako skverelyje iniciatorius Jonas Aušra (viduryje su muitininko uniforma). Iš abiejų pusių - Aušrų šeimos jauniausieji Ieva ir Alvinas. Už jo pasirėmusi Mėta Marija Aušrienė. Ant atbrailos sėdi Rūta Mėta. Talkoje dalyvavo ir J.Aušros bendradarbis Otas Serapinas bei kaimynų berniukai gimnazistai. Mergaitės - su pavyzdinės pradinės mokyklos uniforminėmis kepurėmis.

"Dviejų aukštų namelis, palėpė, dar kiemas su skalbykla vadinamu pastatėliu (o jame - ir kambarys su virtuvėle, taigi neišrankiems nuomininkams kaip tik), ir darželis, šiokia tokia sodo užuomina - obelis, agrastų krūmeliai, o iš gatvės pusės - gėlynėlis, ir visa jų žemė tvorele aptverta", - rašoma knygoje.

Viduje, anot A. Petraitytės, erdvės buvo pakankamai: "Abiejuose aukštuose trys kambariai ir virtuvė (kartkartėm dalį antro aukšto galės išnuomoti), o pirmojo aukšto virtuvė gana didelė, joje - virimo plyta (kambariuos - puikios koklinės krosnys), po ja - rūsys bulvėms ir kitoms kaimo gėrybėms. Ir miestiški patogumai vaikams nuo mažens įprasti - apačioj, prie lauko durų - vaserklozetas; dar kiek reikia luktert ir papa pakvies meistrus palėpę kaip reikiant įrengti - paaukštinus lubas, ten rasis ne tik erdvus vaikų kambarys, bet ir vonia (tiesa, būtojo šildymo dujomis Aušros atsisakė - labai jau brangu; liks tie išvedžiotieji vamzdžiai, bet šaltu metu anglimis bus kūrenamos krosnys)."

Šioje nuotraukoje - į mokyklą einanti Ieva Marija ant namų slenksčio. 1937-aisiais konfirmuojamas jos brolis Jonas Gediminas dovanų gavo fotoaparatą. Nuo tada jis tapo šeimos fotometraštininku, kurio paties dažniausiai nėra šeimos nuotraukose.

Vaikų žaidimų parkelis

Klaipėdos muitinės viršininko pavaduotojas, vyriausiasis kontrolierius J. Aušra nesitenkino vien būstą tobulindamas. Ėmėsi darbų ir aplinką tvarkyti. Šiandien Baltijos pr. daugiaaukštyje gyvenanti Ieva Marija Aušraitė-Šiaudvytienė gerai pamena tėvo organizuotą talką šiukšlynui už tvoros sutvarkyti.

"Kol mes šiukšles tvarkėme, medelius sodinome, mama su pagalbininkėmis mums pietus ruošė. Tėvo rūpesčiu parkelyje buvo įrengtos net kelios žaidimų aikštelės, sūpynės, smėlio dėžės. Tas parkelis tapo mėgstama Pievų skersgatvio vaikų žaidimų aikštele", - sakė ponia Ieva.

Ji taip pat prisiminė, kaip jau pokariu grįžus į Klaipėdą skaudėjo širdį matant ūgtelėjusius tuomet pasodintus medžius, tačiau prie jų prieiti negalėjusi - buvęs parkelis tapo karinio dalinio dalimi.

Iš Klaipėdos šeima buvo priversta išvažiuoti, nes tėvas griežtai atsisakė priimti Vokietijos pilietybę. Tada pokalbininkei dar ir dešimties nebuvo.

"Keliaudavau į pradinę mokyklą, ten, kur dabar Sporto rūmai. Mūsų mokykla buvo pavyzdinė, nes čia mokytojų seminarijos auklėtiniai semdavosi pedagoginės patirties, todėl ji įvairiomis priemonėmis buvo aprūpinta gausiau nei Vytauto Didžiojo gimnazija. Baigus pradinę mokyklą keliaudavau į gimnaziją. Grįžus - pamokų ruošimas, dūkimai kieme ar parkelyje. Vasarą mus, vaikus, išveždavo į Minjotų ūkį. Tad po tą prieškarinę Klaipėdą nelabai pasidairiusi", - sakė I. Šiaudvytienė.