Klaipėdos akvarelės: namai ir žmonės (172)

Jo vietoje atsiradęs tarybiniais metais statytas daugiabutis yra taip pat yra įėjęs į Klaipėdos istoriją vien dėl to, kad šiame name daugelį metų gyveno ir tebegyvena Lietuvos nepriklausomybės akto signataro, Klaipėdos Garbės piliečio ilgamečio Vykdomojo komiteto pirmininko Alfonso Žalio šeima, jame dainas scenos žvaigždėms, muziką spektakliams rašė kompozitorius Benhardas Calzonas ir t.t.

O pokariu šio namo vietoje stovėjo Žaliosios g. (dabar J. Karoso g.) 12-asis namas, kuriame gyveno Danutės ir Petro Petravičių šeima, auginusi du sūnus - Rimantą ir Valių.

Kol tėvai darbe...

Kol tėvai Petravičiai būdavo darbe, sūnūs Petravičiukai - 1-ojoje vidurinėje, kol ši įgijo Kristijono Donelaičio vardą. Na, o po pamokų keliaudavo arba į Petro Cvirkos (dabar Turgaus g.) gatvėje buvusį saldainių fabriką pas tėvą, arba pas mamą į "Rybkopo" (Žvejų kooperatyvo) sandėlį Žvejų gatvėje. Ant raudonų plytų pastato dar nebuvo nudilęs prieškarinis užrašas "Memelis".

"Čia būdavo sukauptos maisto atsargos, kuriomis būdavo aprūpinama visa Klaipėdos zona, čia nuolat stovėdavo sunkvežimių, į kuriuos kraudavo ar iškraudavo proviziją, eilės", - patikslino V. Petravičius.

Pas mamą Petravičiukai keliaudavo ruošti pamokų, o pas tėvą - padūkti. Mat saldaininės direktorius P. Petravičius buvo ir aistringas sportininkas - irkluotojas. Kai baigėsi irkluotojo karjera, pagal galimybes ir sugebėjimus remdavo šį sportą, buvo įsteigęs irkluotojų veteranų klubą, kuris anais laikais turbūt būreliu vadinosi. Petravičių sūnūs, žinoma, užsikrėtė tėvo pomėgiu irkluoti.

"Galima sakyti, kad didžioji mūsų vaikystės dalis pralėkė ne Žaliosios gatvės dulkinoje dykynėje, o ant žalio jaukaus Jono kalnelio arba valtyse Danės upėje", - sako V. Petravičius.

Morgas labai kartino gyvenimą...

Aplink savo namus trainiotis Petravičiukams ir kaimynų vaikams nepatiko dėl vienos, gana rimtos priežasties - kaip tik prieš tą gyvenamąjį namą pokariu buvo įrengtas morgas.

"Ko mes tik nesame prisižiūrėję ir prisiklausę, kai mirusiųjų giminės suvažiuodavo atsiimti velionių... Tie vaizdeliai labai apkartindavo mūsų, vaikų ir paauglių, gyvenimą. Žaidžiame laukymėje dabartinės Mažvydo alėjos vietoje, o čia prasideda graudūs verksmai ir aimanos. Nors niekas mūsų nemokė pagarbos gedintiems žmonėms, tačiau patys suvokdavome, kad laimingi ir linksmi krykštavimai tokiais atvejais - ne laiku ir ne vietoje. Na, ir nutrūkdavo kvadrato žaidimas ar futbolo spardymas", - pasakojo Žaliosios g. 12-ojo namo gyventojas V. Petravičius.

Žaliosios gatvės vaikai: stovi Rimantas Petravičius, iš kairės sėdi: Rimantas Navalinskas, Valius Petravičius, Vidas Navalinskas.

Šio ir aplinkinių namų vaikai tarsi stebuklo bėgo žiūrėti, kaip atrodo asfaltas, kuris buvo išpiltas šalia pastatyto stalininio namo kieme.

"Klaipėdos gatvėse dar tebebuvo išgrįstas brukas arba gatvės buvo tiesiog žvyrkeliai. Asfaltas mums buvo didelė naujiena. Ir mes netrukome jo išbandyti savo dviračiais. Tai buvo neapsakomai smagu", - pasakojo V. Petravičius.

Devyndarbis

Tuo metu šeimos galva P. Petravičius, be tiesioginių pareigų, irklavimo aistros, turėjo dar vieną - tapybą. Ja buvo susidomėjęs dar 1942 m. ir vėliau kiek primiršęs. Matyt, buvo priežasčių, kad potraukis tapyti atsinaujino. Tebedirbdamas saldaininėje, laisvalaikiu atsidėdavo tapybai. Netgi tapo tautodailininku. O pelnyti šiam titului reikėdavo personalinių parodų.

1974 m. P. Petravičius surengė jubiliejinę parodą, kurios pristatymo lankstinuke menotyrininkas Jonas Tatoris rašė: "Kas pažadino potraukį grožiui ir kūrybai? Šiandieną į tai pačiam menininkui nelengva atsakyti. Gal tėvas, mėgęs visą gyvenimą piešti, gal šiauliečiai mokytojai, kurie pirmieji mokė piešimo abėcėlės, o gal meilė gamtai, iškylos, kelionės... Šis potraukis, lydėjęs nuo pat vaikystės, skatino sistemingai dirbti, įsijungti į liaudies meistrų (taip tuomet buvo tituluojami tautodailininkai. - Red. past.) veiklą. Įsikūrus Liaudies meno draugijos Žemaitijos skyriui, P. Petravičius nuo 1964 m. dalyvauja liaudies meistrų seminaruose, kūrybinėse stovyklose, jis tampa nuolatiniu vietinių parodų dalyviu, o nuo 1968 metų vadovauja Žemaitijos skyriaus tapytojų sekcijai." J. Tatoris parodos anotacijoje pažymi, kad tapytojas itin mėgsta peizažus ir portretus ir kad jie tautodailininkui pavykstą.

Ypač aistra tapybai subujojo, kai P. Petravičius pradėjo plaukti į jūras. Jo darbuose atsirado egzotiškų peizažų ir dar egzotiškesnių portretų. Netgi juodaodžių moterų aktų, kurie sovietmečiu buvo tabu.

Sprendžiant iš Aloyzo Urbono knygos "Jūra, lauk manęs", P. Petravičiui buvo nesvetima ir plunksna. Šioje knygoje cituojamas jo rašytas dienoraštis: "Sėkmingai palikęs tiršto rūko sklidinus klastingus Skagerako ir Kategato sąsiaurius, gelbėjimo vilkikas "Rambynas" išniro į savąją Baltiją. Dar kelios valandos, ir po ilgų keturių su puse mėnesių, kuriuos praleidome besidarbuodami prie karštosios Angolos krantų, pasieksime gimtąjį uostą. Vyrų nebegalima atpažinti: švariai nusiskutę, išsilyginę kelnes gražiausiai, su kaklaraiščiais. Lauktas susitikimas su artimaisiais, žinoma, kiekvienam didelė šventė. Ir namiškiai žino, kad grįžtame. Laukia. Artėjome prie uosto vartų, o šventinė nuotaika dingo lyg vėjo nupūsta. Išeiginiai drabužiai vėl atsidūrė spintelėse, juos pakeitė įprasti darbo kombinezonai. "Rambyno" radistas priėmė radiogramą - pavojaus signalą. Užduotis - nedelsiant sukti atgal kursu į šiaurę. Audra išmetė ant akmenų Klaipėdos tralerių laivyno bazės pagalbinį laivą "LS 0706". Kitose radiogramose buvo plačiau paaiškinta kaip yra. Žmonės jau išgelbėti. Tačiau vėjo blaškomame laive yra dešimtys tonų degalų ir tepalų. Būtinai reikia šiuos naftos produktus perpumpuoti, perkelti, padaryti viską, kad nebūtų užteršta Baltija!"

Taigi P. Petravičiaus būta universalaus žmogaus. Tą universalumą perėmė ir Petravičiukai. Rimantas Petravičius rinkosi veterinaro specialybę, Valius stojo į Kūno kultūros institutą. Tačiau viršų vis dėlto ėmė menai. Taip ir "prišalo" prie juvelyrikos...

Perkėlė į "chruščiovkę"

Kai Žaliosios g. 12-ąjį namą rengėsi griauti, Petravičių šeimai buvo skirtas butas S. Daukanto g. naujai pastatytoje "chruščiovkėje". Joje ir tebegyvena ponia Danutė Petravičienė.

"Kai gavome butą tame name, mums buvo didelis stebuklas karštas vanduo, vonia, šildantys radiatoriai. Tikrai labai džiaugėmės, bet kažkodėl visi vaikystės ir paauglystės sentimentai skirti tam nebeegzistuojančiam namukui Žaliojoje gatvėje",- prisipažino V. Petravičius.

Petras Petravičius tapė ne tik lietuviškus, bet ir svečių šalių peizažus. Čia - "Banginių medžiotojų kaimelis", tapytas 1977 m., o greta - "Afrikietė prie šulinio", tapyta 1972 m.

Anonsas

Kitą pirmadienį iš M. Mažvydo alėjos keliausime į Pievų Tako gatvę, kurioje prieškaryje lizdą buvo susisukusi Aušrų šeimyna. Name iš kelių sekcijų vieną jų (dabar numeruojamą 31) buvo nusipirkęs Ievos Aušraitės-Šiaudvytienės tėvas lietuvininkas Jonas Aušra. Tame name ir gimė Ievutė - viena iš didelės Klaipėdos krašto autochtonų Aušrų giminės.

Bus daugiau. Pradžia - 2007 m. balandžio 23 d., išeina pirmadieniais. "Vakarų ekspreso" svetainėje www.ve.lt  "Akvareles" vienoje vietoje galite rasti viršutiniame meniu paspaudę direktoriją "Klaipėda" ir subdirektoriją -"Klaipėdos akvarelės".