Klaipėdos akvarelės: namai ir žmonės (166)

Prieškario istorijos trupinėliai

Pagal istorikės Zitos Genienės surinktus duomenis, XIII-XVI a. pirmojoje pusėje šioje vietoje telkšojo tvenkinys. Dar yra žinoma, kad XVII-XX a. sklypas priklausė pirklių luomo žmonėms. Detalesnių duomenų apie sklypo užstatymą iki XIX a. nėra užfiksuota.

Remiantis senųjų planų analize bei kitais informacijos šaltiniais galima manyti, kad sklypas po 1854 m. gaisro iki XX a. pradžios nebuvo užstatytas.

XX a. pradžioje statomų namų išvaizdą lemdavo 1900 m. statybos nuostatai. Jais buvo uždrausta namų frontonuose nuo gatvės pusės įtaisyti prekių ir žaliavų keltuvus. Savininkai buvo įpareigoti lietaus vamzdžius daryti tik skardinius. Statesni kaip 45 laipsnių stogai iš šaligatvio pusės privalėjo būti su sniego užtūromis. Buvo reikalaujama, kad į gatvės pusę esančiose sienose durys ir pirmojo aukšto langai darinėtųsi tik į vidų. Pagal gatvės plotį buvo nustatytos santykinės namų aukščio normos. Klaipėdoje leista statyti ne aukštesnius kaip keturių aukštų gyvenamuosius namus (į aukštų skaičių buvo įskaičiuojama ir mansarda, bet aukštu nelaikytas pusrūsis).

XX a. pirmajame dešimtmetyje aktyviausiai namus statėsi pirkliai ir aukštas pareigas užėmę valdininkai. Po I pasaulino karo buvo juntamas pigių butų stygius. Statyboms skatinti buvo švelninami priešgaisriniai reikalavimai, leista mieste statyti net medinius surenkamus barakus, kuriuos gamino Karaliaučiaus firma. Tačiau namų statybai įsibėgėti trukdė labai išaugusios sklypų kainos, pabrangusi darbo jėga ir statybinės medžiagos bei nuvertėjusi valiuta. Buvo pradėti statyti ir daugiabučiai kooperatiniai namai. Iš pažiūros jie atrodė tarsi vienas statinys, bet viduje buvo padalyti į sekcijas, kurios priklausė atskiriems šeimininkams. Turgaus g. 23-iasis namas, regis, buvo statytas labiau butams nuomoti nei prabangiai gyventi vienam šeimininkui. Architektūriniu požiūriu namas nebuvo šios gatvės pažiba.

Ribbat šeima

Šio namo antrojo aukšto bute XX a. trečiajame dešimtmetyje apsigyveno Ribbat šeima, atsikėlusi iš Priekulės.

Šeima iš Priekulės į Klaipėdą persikėlė ne šiaip sau - jos galva pradėjo pastoriauti garsiojoje Šv. Jono bažnyčioje, iki šiol tebelaikomoje Klaipėdos miesto vizitine kortele, nors jos ir nebėra. Ribbat tėvo pėdomis pasekė ir vienas iš penkių sūnų. Jis pastoriavo Nidos bažnyčioje. O keturi kiti vaikai tapo povandenininkais.

Vienas iš jų - Hermanas - kilus II pasauliniam karui buvo pašauktas į vermachtą, kariavo povandeniniame laive. Vėliau H. Ribbat labai brangino rusų kalba išleistą knygą "Stalnyje groby reicha" ("Plieniniai reicho karstai"), kurioje aptiko savo laivo pavadinimą. Šiaip jau save laikė pacifistu, nes buvo įsitikinęs, kad karas yra absoliutus blogis.

Po karo, žinoma, į Klaipėdą H. Ribbat grįžti nebegalėjo. Tuo labiau, kad sutiko Aną, kurią ir vedė. Pora apsigyveno netoli Hamburgo esančiame nedideliame Vokietijos miestelyje Itzehoe. Kadangi karo metu Hermanui buvo suteiktas karinis laipsnis, pokariu jis negalėjo tikėtis jokių rimtesnių postų laivyne. Karjerą jis pradėjo iš naujo - įsidarbino matrosu žvejybos laivyne. Vėliau jis tapo prekybinio laivo "Bremerhaven" šturmanu ir apie 1963-1964 m. pradėjo plaukioti į Klaipėdą.

VĖTRUNGĖS. H. Ribbat, naudodamasis istorine knyga apie vėtrungių kūrimą, pats jas meistravo ir kelias padovanojo Nidos bendruomenei.

Paauglystės ir jaunystės miestas Hermaną viliojo ne tik sentimentais. Klaipėdoje buvo palaidota jo mama. Ir netgi tuomet, kai vietoje kapinių buvo sukurtas Skulptūrų parkas, Hermanas kiekvieno reiso į Klaipėdą metu aplankydavo savo mamos kapą.

Kurėnai ir vėtrungės

Lietuvai atgavus nepriklausomybę H. Ribbat vienas pirmųjų suskato iš Vokietijos į savo vaikystės miestą vežti turinčiuosius sentimentų Klaipėdai. Grupėms ir grupelėms jis čia viską aprodydavo, pasakodavo, nes visą gyvenimą rinko istorinę medžiagą apie Rytprūsius ir Klaipėdos kraštą. O žiemos vakarais savo namuose netoli Hamburgo modeliuodavo kurėnus. Vieną modelį H. Ribbat 2001 m. padovanojo ir Jūrų muziejui. Jam perdavė ir vertingų knygų, tarp kurių yra ir leidinys apie žvejybą Kuršių mariose.

Na, o Nidoje, kurioje kadaise pastoriavo jo dėdė ir brolis, yra H. Ribbat dovanotų vėtrungių.

Klaipėdietė Aldona Petrauskienė, gerai pažinojusi Hermaną, sakė, kad jis nuolat kartodavo labai mylįs Klaipėdą.

"Ir tą meilę jis rodydavo ne tik žodžiais, bet ir darbais", - patikino ponia Aldona, kuri kadaise dirbdama turizmo srityje labai vertino H. Ribbat teikiamas žinias apie Klaipėdą.

A. Petrauskienė šių eilučių autorę buvo pasišovusi suvesti su ne tik su H. Ribbat, bet ir su kitais Klaipėdoje prieškariu gyvenusiais žmonėmis, dabar įsikūrusiais Vokietijoje. Tačiau kai kelionė ėmė įgyti šiokius tokius kontūrus, A. Petrauskienė sužinojo, kad ponas Hermanas jau iškeliavo Anapilin.

PASAS. Hermanas Ribbat didžiavosi išsaugojęs prieškarinį lietuvišką pasą, kuriame įrašyta, kad gimimo vieta Priekulė, o gyvenamoji vieta - Klaipėda.

TARNYBA. Šiame povandeniniame laive H. Ribbat kariavo II pasaulinio karo metais.

Kitą pirmadienį skaitykite apie Žilinskų šeimą, kuri apsigyveno Ribbat šeimynos bute.

Bus daugiau. Pradžia - 2007 m. balandžio 23 d., išeina pirmadieniais. "Vakarų ekspreso" svetainėje www.ve.lt  "Akvareles" vienoje vietoje galite rasti viršutiniame meniu paspaudę direktoriją "Klaipėda" ir subdirektoriją -"Klaipėdos akvarelės".