Šiandien toliau šmirinėsime po Nemuno g. 2A namą.
1963 m. čia buvo apgyvendintas ir Vilniaus universitete chemijos pramonės technologijos mokslus baigęs jaunas specialistas Gytis Albrechtas. O netrukus į bendrabutį atsikraustė ir vokiečių kalbos mokytoja Jonė, su kuria vestuves Gytis atšoko nuotakos gimtinėje - Kalvarijoje.
"Kaip mes džiaugėmės, gavę atskirą kambarėlį", - šiandien prisimena ponia Jonė. Nesvarbu, kad naktį, prispyrus reikalui, pravėrus duris tekdavo pereiti dvidešimties, o kartais ir trisdešimties komandiruotųjų "miegamąjį", kuriame lovose dažniausiai iš po antklodžių kyšodavo keturios kojos... Nesvarbu, kad tualetas, dušas ir vanduo buvo tik pirmame aukšte. Užtat - savas kampas.
Smetoniškų ponių pamokos
Kai po vedybų Jonė su tortu atėjo į 5-ąją vidurinę mokyklą, kurioje tuo metu dirbo, kelios dar smetoniško auklėjimo mokytojos jaunamartei nešykštėjo patarimų: "Moteris turi būti kaip rąstas - kas ir kiek bejudintų, svarbu išlikti tvirtai. Su vyru visada turi būti kartu: jeigu skalbi vystyklus, tegul jis sėdi šalia ir skaito laikraštį, jeigu eina pirkti cigarečių, ir tu eik kartu."
Kolegių patarimus Jonė dėjosi į galvą.
"Daugiau kaip septynioms valandoms, kol Gytis būdavo darbe, mes ir neišsiskirdavome. Jeigu man tekdavo ilgiau mokykloje pabūti, jis ateidavo manęs pasitikti", - pasakojo ji. Ir prisiminė, kaip Gytis per jos jubiliejų sakė jaudinančią kalbą, kurią baigė maždaug taip: "Ir būsime kartu, kol mus išskirs ūkanoti toliai." Jonė bemat pridūrė: "Ir juose mes būsime kartu..."
Karjera ir svajonės
J. Albrechtienė, paklausta, kiek ji prisidėjo Gyčiui žengiant karjeros laiptais nuo cecho meistro iki Klaipėdos celiuliozės ir popieriaus kombinato (CPK) direktoriaus pareigų, sakė, kad savo nuopelnų neįžvelgia.
"Jis - tvirto charakterio, gebantis vertinti savo ir kitų galimybes. Tos savybės būtinos bet kokio rango vadovui. Gytis turėjo ir žinių, ir tų būtinų savybių. Galėjau ir aš daryti karjerą - buvo ir pasiūlymų, ir galimybių. Bet aš norėjau būti ir išlikti tiesiog moterimi", - prisipažino ponia Jonė.
Neseniai per sutuoktinio jubiliejų J. Albrechtienė pasakė ir dar daugiau: "Gytis mane padarė karaliene, o aš savo noru, niekieno neverčiama esu ištikima jo tarnaitė."
J. Albrechtienė yra įsitikinusi, kad jos svajonės išsipildė su kaupu.
"Dar kai mokiausi Kalvarijoje, į svečius atvažiavo giminaitis ir atvežė saldainių. Jie buvo labai skanūs dar ir todėl, kad jis teigė tų saldainių iš jūros prigraibęs. Nuo tada ir svajojau gyventi prie jūros. Kad tų saldainių prisigraibyčiau... Taigi, gyvenu prie jūros.
Svajojau, kad norėčiau auginti sūnus. Ir ši svajonė išsipildė. Su Gyčiu išauginom Vygį ir Joną. Visai netrukus turėtume sulaukti trečiojo anūkėlio...
Nuo septintos klasės Žorž Sand tapo mano mėgiamiausia rašytoja. Ji savo knygomis žadindavo fantaziją. Įsivaizduodavau, kad dideliu laivu plaukioju jūromis. O aš ant denio plevenu perregimais apdarais. Koncertai, pianinas. Nors mūsų namuose niekas neturime tinkamų įgūdžių juo skambinti, tačiau prieš kelerius metus nusipirkome pianiną. Baltą. Neseniai namuose mėgavomės Juditos Leitaitės atliekamais rusiškais romansais. Mudu su Gyčiu labai vertiname Juditos talentą ir žmogišką šilumą. Ne kartą mūsų namuose yra dainavęs ir maestro Eduardas Kaniava, kurio baritonu žavimės", - išsipildžiusias vaikystės ir jaunystės svajones vardino J. Albrechtienė.
Ji dėkinga sutuoktiniui, kuris niekada nevaržė jos polėkių. Atvirkščiai - juos paremdavo ir skatindavo.
Beje, paauglystės ir jaunystės svajonėse šmėžuodavo dainuojantis sutuoktinis. Ir čia su svajone neprasilenkta - nors Gytis nėra dainininkas profesionalas, tačiau užstalėse iš širdies padainuoja.
Bendrą gyvenimą pradėję Nemuno g. 2A namo kambarėlyje Jonė ir Gytis Albrechtai dabar gyvena Palangoje, visai netoli jūros.
"Žinoma, gyvenime būta ir apniukusių dienų. Tačiau šviesiosios persveria jas. Kartais, tiesa, apgailestauju, kad nesu apdovanota kokiu ypatingu talentu. Bet nuraminu save, kad vis dėlto turiu vieną talentą - žavėtis talentais. Ir tai labai nuskaidrina mūsų šeimos gyvenimą", - apibendrindama būtį ir buitį nuo Nemuno 2A kambarėlio iki šių dienų sakė ponia Jonė.
Rašyti komentarą