Klaipėdos akvarelės: namai ir žmonės (162)

2010-08-09 00:01

Nemuno g. 2A namas, kuriame XIX a. pab. - XX a. pr. buvo įsikūrusi celiuliozės fabriko administracija, pokariu virto paprasčiausiu bendrabučiu. Pirmiausiai jame apgyvendindavo specialistų, prisikviestų iš SSRS celiuliozės, popieriaus pramonės fabrikų ir gamyklų, šeimas. Jos, beje, labai greitai gaudavo butus arba net ir namus Šermukšnių ar gretimose gatvėse. Vėliau bendrabutyje pradėta apgyvendinti ir jaunuosius specialistus, chemijos, technologijos mokslus baigusius Vilniaus universitete, Kauno politechnikos institute ar įvairaus profilio lietuviškuose technikumuose.

Nors lietuviškai reikėjo sakyti CPK - Celiuliozės ir popieriaus kombinatas - dar ir šiandien net ir jaunosios klaipėdiečių kartos celiuliozės fabriko kvartalą, o ir pačią gamyklą tebevadina CBK - Celiuliozno bumažnyj kombinat. Galbūt dėl to, kad didžioji dalis kombinato darbuotojų buvo rusų tautybės. Žinia, sovietmečiu net ganėtinai lietuviškuose kolektyvuose pagrindinė susirinkimų, o dažnai ir buitinio bendravimo kalba buvo rusų.

Pagal visus to laikmečio reikalavimus, kiekviename didesniame gamybiniame kolektyve privalėjo būti saviveikla, sporto grupės ir panašiai. Tais dalykais rūpinosi ir profsąjungos, ir partinės bei komjaunimo organizacijos. Dažnai dideli saviveiklos ir sporto entuziastai būdavo ir patys įmonių ar gamyklų vadovai. Vieni nuoširdžiai tuo rūpindavosi, kiti - vien todėl, kad nuo kolektyvų ar sporto grupių veiklos, jų pasiekimų sporto varžybose ar saviveiklos kolektyvų apžiūrose priklausydavo įmonės ar gamyklos vieta, užimama socialistiniame lenktyniavime.

Jaunajai kartai dabar to socialistinio lenktyniavimo principus net sunku būtų paaiškinti. Bet faktas tas, kad visi darbo kolektyvai labai trokšdavo tapti to socialistinio lenktyniavimo nugalėtojais. Mat jiems būdavo skiriamos solidžios premijos iš miesto ar kokios sąjunginės ministerijos biudžeto. Tiesa, eiliniam darbininkui, ir tai ne kiekvienam, "nuskildavo" tik koks 10 rublių. Bet ir tai buvo gerai. Didžioji premijos dalis būdavo skiriama arba sporto inventoriui pirkti, arba drabužiams saviveiklos kolektyvams siūdinti.

Taigi CPK, kaip ir kitose miesto įmonėse, nemažas dėmesys buvo skiriamas sportui ir saviveiklai. Pastaroji ypač suklestėjo, kai apie 1960-uosius į šią įmonę pradėjo atvykti Lietuvos aukštosiose mokyklose bei technikumuose celiuliozės ir popieriaus pramonei parengti jaunieji specialistai. Pamažu CPK bendrabutyje jų prisikaupė dešimtys. Jauni, energingi, veiklūs. O pasireikšti tarsi ir nėra kur. Todėl nenuostabu, kad jaunieji specialistai, net ypatingai neraginami nei "profkomo", nei "partkomo", susispietė į tautinių šokių kolektyvą CPK klube.

Kai Jonė ir Gytis Albrechtai (iš kraštų) susilaukė pirmagimio sūnelio Vygio, tai buvo šventė ir kitiems tautinių šokių ratelio šokėjams - kolegėms šokiuose ir darbe Nijolei Bruniūtei (ant jos rankų Vygis) bei Zinai Burokaitei.

Vadovaujami Vlado Usovo šokėjai labai greitai išsiveržė į pirmaujančias pozicijas tarp miesto kolektyvų. Na, o kai V. Usovui buvo pasiūlyta vadovauti miesto kultūros namų šokių kolektyvui, paskui vadovą išsekė ir beveik visi šokėjai "celiuliozininkai". Šis branduolys vėliau virto žymiuoju "Žilvino" ansambliu.

Beje, naujai iškepti jaunieji specialistai CPK jausdavosi nelabai reikalingi. Žinių universitete, institute ar technikume įgyta solidžių, o gamyboje tarsi ir nėra kur panaudoti - viskas susieidavo į senus, archajiškus celiuliozės virimo metodus. Specialistai, atvilioti į Klaipėdą iš SSRS glūdumų, naujovių netgi bijojo ir vengė, tad ir į jaunųjų specialistų pasiūlymus keisti technologijas tiesiog numodavo ranka. Būtent kažkurios vakaronės po eilinės šokių repeticijos metu "Žilvino" ansamblio šokėjų "celiulioznikų" dalis nusprendė, kad reikia kažko imtis ir išjudinti tą kūdrą.

Meistre tuo metu CPK dirbusi ir bene pagrindinius vaidmenis šokių pynėse gaudavusi Nijolė Bruniūtė filosofiškai tada ištarė: "Nieko mes neišjudinsime, jei neįstosime į partiją". Rinktis nebuvo iš ko. Nesvarbu, kad kai kuriems jauniesiems specialistams daug kas toje partijoje nebuvo priimtina. Jie suprato paprastą dalyką - turėdami gamybos ir technologijų tobulinimo idėjų jie tikrai nebus išgirsti vien dėl to, kad svarbiausi sprendimai vis dėlto būdavo priimami "partkomo" lygiu - visi kombinato vadovai buvo partiečiai.

Taip bendrabutyje Nemuno g. 2A gimė sumanymas, kad visi jauni specialistai vos ne urmu "varo" į partiją. Tarp tų "urmininkų" buvo ir ką tik Vilniaus universitete chemijos specialybę įgijęs Gytis Albrechtas.