Klaipėdos akvarelės: namai ir žmonės (161)

2010-08-02 00:01

Šis namas virto Celiuliozės ir popieriaus kombinato bendrabučiu. Bet apie pokarinį namo gyvenimą - kiek vėliau. Dabar pratęskime žvalgybas, kas čia vyko 1944 m., kai artėjo fronto banga iš Rytų, o fabrikas, nepaisant to, ir toliau dirbo trimis pamainomis.

Karas nušlavė celiuliozės pramonę

Nepaisant dviejų didelių gaisrų įmonėje 1938 m. rudenį ir 1939 m. vasarą, fabrikas toliau virė celiuliozę. Be jos, čia buvo gaminamas vyniojamasis popierius, popierius maišeliams ir maišams, šilkinis popierius, sienų apmušalai, pergamento pakaitalas.

Atidžiai sekdama rinką, įmonės vadovybė, kuri buvo įsikūrusi Nemuno g. 2-ajame name (jame kai kurie vadovai ir gyveno), buvo pasirengusi pradėti ir kitų rūšių popieriaus gamybą. Be to, fabrike iš celiuliozės atliekų buvo gaminamas žaliavinis ir rektifikuotas spiritas. Jo gamyba pradėta po I pasaulinio karo.

Kaip teigiama Juliaus Žulkaus ir Vytauto Kašubos knygoje "AB Klaipėdos kartonas 1898-1998", spiritas buvo parduodamas ne tik vidaus, bet ir užsienio rinkoje. Iš Klaipėdos spiritas tonomis dažniausiai laivais keliavo į Latviją, Olandiją, Švediją, JAV, na, ir žinoma, į Vokietiją. Nuo Klaipėdos krašto prijungimo dienos visas pagamintas spiritas buvo realizuojamas tik Vokietijoje.

Jau minėta, kad prasidėjus II pasauliniam karui, kai į vokiečių armiją buvo paimta 700 darbininkų, celiuliozės įmonė vis tiek veikė visu pajėgumu. Išėjusiųjų į frontą vieton stojo svetimšaliai, kurie, kaip ir anksčiau, dirbo trimis pamainomis. Ir tik atriedant frontui iš Rytų prasidėjo tiek darbininkų ir tarnautojų, tiek įrangos evakuacija į Vokietiją. Ko nepajėgta išvežti, besitraukdama vokiečių kariuomenė sprogdino. Ir sprogdino ne antraeilės paskirties pastatus, o tuos, kurie buvo svarbūs gamybai: griuvėsiais virto elektros stotis, garo turbinos su generatoriais. Susprogdintas ir 100 metrų aukščio kaminas. Griūdamas jis apgadino garo katilus. Iš septynių katilų tinkami naudoti beliko vos keli. Visiškai sugriauti buvo rūgšties gamybos bokštai ir medinės estakados. Apgriautas liko styroti medienos cecho pastatas, nebetinkama laivams priplaukti liko ir prieplauka.

Nemuno g. 2a pastatas šiandien.

Taigi po antrojo pasaulinio karo reikėjo beveik viską pradėti iš naujo. O celiuliozės virimo bei popieriaus gamybos specialistų ne tik Klaipėdoje, bet ir visoje Lietuvoje kaip ir neliko.

Iš 1000 darbuotojų, dirbusių šioje įmonėje, sugrįžo vos keletas. Tarp to keleto buvo ir Konstantinas Žilinskas, Klaipėdos celiuliozės fabrike dirbęs nuo 1918 m. Tuoj po Klaipėdos krašto prijungimo prie Vokietijos jis buvo išbildėjęs dirbti Petrašiūnų popieriaus fabrike. Taigi 1945 m. jis ir sugrįžo į Klaipėdą.

Grįžo ir Kostas Avyžius, Gediminas Gložaitis. Tačiau šie žmonės nebuvo celiuliozės virimo ar popieriaus gamybos specialistai, vienas - šaltkalvis, kitas - elektrikas.

Trūkstami specialistai buvo atsivilioti iš Uljanovsko ir Kalugos sričių. Kombinatui atstatyti buvo mestas desantas iš Leningrado. Visiems reikėjo patalpų apgyvendinti. Tinkamiausias atrodė Nemuno g. 2a. Taip gražus, beveik nenukentėjęs per karą pastatas tapo, sovietine terminologija tariant, "komunalke", o lietuviškai - tiesiog bendrabutis.

Atvykėliai iš plačiosios tėvynės labai greitai būdavo aprūpinami butais suremontuotuose po karo pastatuose, o vėliau - jau naujai pastatytose "chruščiovkėse". Tad Nemuno g. 2a namas pamažu tapo lietuvių "kolonija", t.y. jame apgyvendindavo į kombinatą nukreipiamus dirbti jaunuosius specialistus, baigusius įvairias Lietuvos aukštąsias mokyklas ir technikumus.