Klaipėdos akvarelės: namai ir žmonės (150)

Banko valdytojo namas

Pasak Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus istorikės Zitos Genienės, namų numeracija pasikeitusi taip, kad nustatyti, kam tas namas priklausė ir atsekti, kas jame gyveno, - beveik neįmanoma. Vis dėlto pasisekė atkapstyti, kad namas statytas apie 1935 metus. Mat Klaipėdos gatvių užstatymo planuose iki 1935 m. jo čia nebuvo.

Susitikus su ir šiandien šiame name gyvenančia Jono ir Aleksandros Sutkų šeima, pavyko sužinoti, kad jis pastatytas Klaipėdoje prieškariu veikusio Žemės ūkio banko rūpesčiu. Ir jis buvęs žinybinis: kas tapdavo banko valdytoju, to šeima čia ir atsikraustydavusi.

Kai atgavus nepriklausomybę prasidėjo butų privatizavimo vajus, Danės 27-ojo namo gyventojams ilgokai nebuvo duodamas leidimas tvarkyti dokumentus - laukta, gal atsiras statinio šeimininkas ar jo palikuonys. Žmonės gal dvejus metus kankinosi nežinioje.

1993 ar 1994 metais atvažiavo ponia su sūnumi iš Vokietijos ir pasiprašė į svečius. Vokiečių tautybės moteris sakė, kad ji su šeima buvusi paskutinė šio namo gyventoja prieš evakuaciją.

"Ponia ir jos sūnus puikiai kalbėjo angliškai, ir mes prie vaišėmis nukloto stalo teiravomės to, kas mums buvo labai svarbu išgirsti: ar ji turėsianti kokių nors pretenzijų dėl namo nuosavybės? "O ne, ne", - kvatojosi moteris ir paaiškino, kad šis namas nebuvęs jų šeimos nuosavybė. Jos tėvas buvęs banko valdytojas, tad jie čia dėl to ir gyveno",- pasakojo J. Sutkus. Ir dar pridūrė, kad ponia į Klaipėdą vis atvažiuojanti ir atvažiuojanti. Gaila, kad Sutkai net jos pavardės neišsiteiravę. Žino tik tiek, kad ji gyvenanti Hamburge.

TRIJULĖ. Jūratė ir Nijolė Sutkutės su broliuku Jonuku.

Statybininkų "desantas"

Jonas Sutkus vyresnysis į Klaipėdą atvažiavo 1945 m. kovo 8 d. Miestas dar tebebuvo tuščias. Tad jis buvo laisvas rinktis, kuriame būste pasistatyti lagaminą. J. Sutkus nusižiūrėjo butą Danės g. 27-ojo namo pirmajame aukšte. Mat galvojo apie šeimą, kuri turėjo atvažiuoti paskui jį iš Panevėžio. Sutkų šeimoje jau krykštavo dvi dukrelės - Jūratė ir Nijolė, o Emilija Sutkienė laukėsi trečiojo. Tiksliau ,- trečiojo ir ketvirtojo. Mat jau Klaipėdoje gimė sūnūs Jonukas ir Kaziukas.

J. Sutkus vyresnysis kilęs iš Šakių, suvalkietis. Į Kauną važiavo mokytis statybininko amato. Išmoko taip, kad žydų tautybės verslininkas, gavęs valstybinį užsakymą statyti Kauno halę ir Kauno medicinos klinikas, - jį buvo paskyręs darbų vykdytoju.

"Didžiuojuosi, kad mano tėvas kaip statybininkas tokią markę turėjo",- šiandien sako Jonas Sutkus jaunesnysis, kuris tebegyvena Danės g. 27-ajame name.

Gerą statybininko "markę" J. Sutkus vyresnysis išsaugojo ir per karą: vokiečiai, prirėmę prie sienos, išreikalavo statysi daržovių bazę Panevėžyje. Sutkai persikraustė į miestą prie Nevėžio. Štai pokariu jame ir surado būsimieji Klaipėdos statybos tresto vadovai. Jie važiavo per visą Lietuvą, rankiodami išsibarsčiusius per karą statybininkus. Sutkų į Klaipėdą parsiviliojo iš Panevėžio, Vytautą Jurevičių, taip pat statybos technikos specialistą, - iš Šiaulių. Pastarasis irgi apsigyveno J. Sutkaus surasto namo antrajame aukšte. Labai patogi vietelė, nes darbovietė - statybos tresto užuomazgų kontoros namas buvo kaip tik priešais Danės 27-ąjį namą. Priešais buvo ir betono mazgas, kuris vėliau buvo iškeltas prie "fanerinės" ir tapo gelžbetonio konstrukcijų gamykla.

Kai jau besikuriantis statybos trestas "įsibėgėjo", Jono Sutkaus specializacija tapo naujųjų mokyklų statyba. "Trinyčių" fabrikas, kuris dabar jau griaunamas, irgi buvo jo rankų ir sumanumo kūrinys.

SUTKŲ ŠEIMA. Pirmoje eilėje iš kairės: Emilija Sutkienė, Gailutė Sutkutė, Jonukas Sutkus, Jonas Sutkus. Antroje eilėje iš kairės: Nijolė ir Jūratė Sutkutės.

Šeimos tragedijos ir komedijos

Visai netrukus į Klaipėdą su dukrelėmis atvažiavo ir E. Sutkienė, kuri jau laukėsi dvynių. Sutuoktinis, tarsi nujausdamas, kad jau tuoj gimdys, buvo pasikvietęs į namus felčerį, mat žmona gimdymo namų buvo atsisakiusi, o gal jų dar ir nebuvo...

Taigi Emilija, nuėjusi į tualetą, labai išsigando, kai "iššoko" Kaziukas. Ir jei felčeris nebūtų pasiruošęs, kažin, kaip viskas būtų pasibaigę. Nes Jonukas gimė gal tik po kokių 20 minučių - pamėlęs ir pridusęs. Jam buvo pranašaujamas trumpas gyvenimas - esą Kaziukas dar mamos pilvelyje buvo "nuskriaudęs". Tačiau žmonės vienaip mąsto, o Dievas danguje savaip rikiuoja: gal po metų Kaziukas, susirgęs šiltine, iškeliavo į dausas. Sirgo ir Jonukas, bet išgyveno...

Išgyveno ir tuomet, kai vyresniosios sesutės, nusivedusios broliuką prie Danės, ėmė šokinėti sieliais, kurie Dane buvo atplukdomi į lentpjūvę maždaug toje vietoje, kur šiandien yra bendrovės TEO LT administracinis pastatas. Jos trumpam pamiršo apie ant kranto patupdytą broliuką, o kai atsitokėjo, pamatė, kad jis kaip sėdėjo, taip ir "dūrė" nosim vandenin, iš kurio tik burbulai eina, tik eina... Persigando sesutės. Be kadangi Jonukas, ačiū Dievui, nepriburbuliavo, nusprendė tėvams apie nuotykį nepasakoti...

Kadangi nuo Subačiaus kilusi E. Sutkienė prieškario Kaune dirbo "Bostono" siuvykloje, tai tarsi mergautinių dienų atminimas su ja visur keliavo "Zingerio" siuvimo mašina. "Apsigyveno" ji ir Danės g. 27-ajame name. Tai vėlgi tos pačios sesutės Jūratė ir Nijolė ant tos mašinos pasodino broliuką. O tas ėmė ir brinktelėjo ant grindų. Brinktelėjo, o nebliauna. Sesutės tuoj sukūrė "pasaką" tėvams: "Jeigu Jonas nekalbės, tai sakysim, kad toks gimė." Dabar visi tie tragikomiški įvykiai - Sutkų šeimos legendos. Per giminės susiėjimą sesės juokauja: "Ir skandinom, ir galvą daužėm, o jam lyg niekur nieko..." Na, su Jonu, kuris vis dėlto užaugo sveikas, protingas ir gražus, kūdikystėje, vaikystėje ir jaunystėje vyko daug tragikomedijų.

Tačiau Sutkų šeimą didžioji tragedija ištiko tuomet, kai 1949 m. buvo suimtas Jonas vyresnysis. Nuteistas 25 m. kalėti ir išvežtas Kuibyševo HES statyti. Už ką? Apie tai - kitą pirmadienį.

Anonsas

Ką veikė E. Sutkienė, kai vyrą išvežė kalėti, o ji liko su keturiais vaikais.

Kaip protinga kiaulė - Sutkų augintinė - buto plėšiką sulaikė.

Kaip Sutkų Jonukas didžiu kino aktoriumi tapo.