Kartą S. Lugą ištiko baisi nelaimė - nelaiku pajudėjęs vagonėlis su anglimis nukirto rankos pirštą. Eidamas pro šalį krauju apsipylusį S. Lugą pastebėjo toje pačioje koncentracijos stovykloje kalėjęs rašytojas Balys Sruoga, vėliau parašęs romaną "Dievų miškas". Kadangi B. Sruoga dirbo stovyklos raštinėje, tai vokiečių viršininkų išmaldavo, kad jam į pagalbininkus būtinai reikalingas Lugas... Taigi gyvenimas koncentracijos stovykloje bent kiek tapo lengvesnis.
Taip apsirengęs S. Lugas eidavo dirbti į spaustuvę "Rytas". |
Tačiau, ką ten iškentėjo, bent jau ūgtelėjusiems vaikams grįžęs tėvas nepasakojo. "Aš galiu tik nutuokti, kas jo daliai Štuthofe buvo tekę iš tėvo naktinių košmarų, kai jis klykdavo, verkdavo, dainuodavo vokiškai", - pasakojo G. Lugaitė-Gecevičienė.
Sovietiniais metais S. Lugas būdavo kviečiamas į mokyklas pasakoti savo išgyvenimų. Po tų susitikimų ir aplankydavo naktiniai košmarai.
"Įkalbinėjau tėvą į tokius susitikimus nebeiti. Skambindavau, atsakinėdavau susitikimus. Gaila buvo tėvo sielvarto, būtinybės iš naujo rakinėti, matyt, neužgyjančias dvasines žaizdas", - sakė Gracija.
Nors tėvelio ir mamos jau senokai nebėra gyvų, ji tebesaugo laiškus, mamos siųstus į Štuthofą ir atgal rašytus tėvo. Susirašinėti lietuviškai buvo draudžiama (nors yra keli, matyt, vokiečių patikrinti lietuviškai rašyti laiškai), tad mama, gavusi vyro laišką, kad atsakytų irgi vokiškai, lėkdavo pas pažįstamus, prašydama vokiškai parašyti, ką norėjusi pasakyti. Jausmų, sielvarto atspindžių laiškuose nėra. Vien užšifruotos buitinės detalės. Tėvas juk negalėjo atvirai parašyti, kad dėkingas už atsiųstą duoną ir lašinius. Siuntinius tikrinę vokiečiai tų lašinių akyse nematydavo, nes ponia Bronislava rūpestingai išskobdavo duonos kepalo vidų, o paskui su minkštimu ten atgal sugrūsdavo ir lašinius su svogūnais... S. Lugui vokiškai rašyti nebuvo kliūčių: pasak dukters Gracijos, jis puikiai kalbėjo ir rašė vokiškai, lenkiškai, buvo pramokęs ir jidiš kalbos, o sovietmečiu sėkmingai išmoko rusiškai...
Kai kartu su kitais Štuthofo kaliniais išsekęs S. Lugas buvo paleistas iš koncentracijos stovyklos, jo likimo draugai ragino negrįžti į Lietuvą. "Iš vienos koncentracijos stovyklos į kitą",- svarstė jie. Ir skatino pradėti naują gyvenimą kurioje nors Europos šalyje. Tačiau S. Lugo Kaune laukė mylima ir mylinti žmona, duktė, sūnus. Tad pokarinėje suirutėje jis net ir pėsčias buvo pasiryžęs eiti Lietuvon.
Anonsas
-
Kokias pėdas Klaipėdoje įspaudė linotipininkas Stasys Lugas ir jo šeima
-
Kuo reikšmingos buvo Lugų buto S. Daukanto 23-ajame name suveriamos durys
-
Kaip šis namas susijęs su architektu Gyčiu Tiškumi
-
Kaip tuštėjo S. Daukanto 23-asis namas ir kas jame gyvena šiandien
Rašyti komentarą