Klaipėdos akvarelės: namai ir žmonės (127)

"Vakarų ekspresas" tęsia pasakojimų ciklą apie senuosius Klaipėdos namus ir juose gyvenusius, dirbusius ar besimokiusius žmones. Šiandien toliau žvalgysimės Medžiotojų gatvės 2-ajame name, kuriame pokariu gyveno ir milicijos kriminalisto Levo Donskovo šeima.

Donskovų namuose, kiek prisimena Levo sūnus, visai Lietuvai žinomas dainininkas Simonas Donskovas, pagrindinė figūra visada būdavo tėvas.

"Jis praėjo visas grandis nuo eilinio iki pulkininko. Tarnybos laipsniai jam buvo suteikiami ne dėl dėdžių ar tetų protekcijų, o dėl iš tiesų atsidavusiai atliekamo darbo. Netgi tuomet, kai jis jau buvo milicijos kriminalinio skyriaus viršininkas, nutikus bet kokiam nusikaltimui net ir naktį ar paryčiais, jis pats skubėdavo į įvykio vietas. Sučirškus telefonui, jis dar miegodamas į ragelį jau dudendavo "Einu", ir tarsi kareivis per kelias sekundes jau būdavo apsirengęs", - pasakojo S. Donskovas.

Ir kai Klaipėdoje nutikdavo kas nors išskirtinio, L. Donskovas trumpų viešnagių namuose metu būdavo rūškanas tarsi dangus prieš žaibus ir perkūnijas. Namuose visi (ir jau į pasaulį atėjęs jaunylis sūnelis Izidorius) vaikščiodavo ant pirštų galų - kad tik nepasitaikytų rūškanam kriminalistui po kojų.

Simonas ir Izidorius nelabai prisimena šeimyninių švenčių namuose. Tėvas milicijos kriminalistų pergales švęsdavo su kolegomis. Mat jis šventai laikėsi taisyklių operatyvinio darbo subtilumų neaptarinėti su pašaliniais. Turint omenyje jo tarnybą, ir namiškiai buvo tokie patys pašaliniai, kaip ir bet kuris praeivis Klaipėdos gatvėje...

L. Donskovo galvos skausmas

"Jeigu mano tėvas dar būtų gyvas, jis labai nustebtų, kad aš nesivolioju kur nors patvoryje ir kad apskritai dar esu gyvas", - teigia šiemet dvigubą jubiliejų - gimimo 60-metį ir buvimo scenoje 40-metį - atšventęs S. Donskovas.

Kai jis su dabartine televizijos žvaigžde Henriku Vaitiekūnu 5-ojoje vidurinėje mokykloje subūrė ansambliuką ir pradėjo dainuoti, groti, ne tik tėvas, bet ir mama labai nusivylė. Jie norėjo, kad Simonas įgytų rimtą profesiją - teisininko, inžinieriaus, gydytojo ar panašiai.

"Mano tėvas artistus, muzikantus, prostitutes, padavėjus tarsi skulptūrėles dėliojo į tą pačią lentyną: viešas žmogus - žuvęs žmogus. Tad iš manęs nieko doro nelaukė", - prisipažino Simonas. Užtat kai pradėjo bręsti aštuoneriais metais jaunesnis brolis Izidorius, visas viltis tėvai sutelkė į jį.

"Tėvas iš tiesų daug nemalonumų patirdavo per mane. Beveik visi, na, bent jau 90 procentų mano gausių draugų buvo arba sėdėję, arba dėl ko nors į milicijos akiratį patekę jaunuoliai. Kartą sėdime su tokiu Edvardu, lenkiam taurelę, šnekamės, juokiamės. O manęs pasiimti atvažiuoja tėvo pasiųstas "voronokas". Kai atvežė į miliciją, tėvas man pakišo vieno nusikaltėlio rašytą prisipažinimą, kuriame juodu ant balto buvo parašyta, esą prieš išmesdamas apiplėštą moterį pro viešbučio langą jis gėrė su savo geriausiu draugu Simonu Donskovu. Aš tą tipą iš tiesų pažinojau, tačiau nei su juo bičiuliavausi, nei gėriau... Tą ir tėvui sakau. O jis man - švyst, nuotraukų šūsnį, kuriose aš su tuo vyruku. Nežinia, kur ir nežinia kada. Juk kai dainuodavau restoranuose, prie manęs prieidavo įvairiausio plauko žmonių. Gatvėse irgi. Štai operatyvininkai ir nufotografavo", - pasakojo S. Donskovas.

Jo tėvas labai sielvartavo ir tuomet, kai nusikaltėliai išplėšė "Baltijos" laivų statyklos seifus. Mat pagal operatyvinius duomenis gaujoje buvęs ir milicininko sūnus. Ir vėlgi operatyvininkų fotografijose, darytose viešose vietose, - Simonas su įtariamaisiais. Kriminalisto nerimas atlėgo tik tuomet, kai buvo nustatyta visa plėšikų gauja, kurioje iš tiesų buvo ir milicininko sūnus, bet ne Simonas.

"Tėvas tikrai buvo įtikėjęs, jog dalyvavau, tačiau pagal operatyvinio darbo taisykles šviesiai tiesiai su manimi apie tai negalėjo kalbėtis. Tad jam labai atlėgo, kai buvo atskleista tikroji tiesa", - jaunystės nutikimus prisiminė S. Donskovas.

Griežtas, bet teisingas

Apie Levo Donskovo darbą kolegos pasakodavo ir tebepasakoja legendas. Juo žavėjosi ir gerbė. L. Donskovas puikiai susigaudė vagių hierarchijoje, pažinojo visą kokio vagies giminę. Tad mėginti "užmuilinti" jam smegenis retas nusikaltėlis ryždavosi. Atvirkščiai - dažnas įkliuvęs maldaudavo: "Veskite mane kur norite, darykite su manimi ką norite, tik neatiduokite Donskovvui."

Bet ne vien už tai klaipėdiečiai mėgo ir vertino L. Donskovą. Pasirodo, jis, dar tik pradėjęs dirbti Klaipėdoje, daugelį yra išgelbėjęs ir nuo NKVD požemių, ir nuo tremčių į Sibirą.

Klaipėdoje nuo "enkavėdistų" pasislėpti tikėjęsis buvęs Lietuvos karininkas Juozas Tamošiūnas kartą sulaukė L. Donskovo vizito. Ne, ne "supakuoti" atėjo, o pranešti, kad jis esąs kažkieno įskųstas ir turįs bėgti, nes jo ieškos "enkavėdistai". J. Tamošiūno sūnus Gediminas, žinąs šią istoriją iš tėvo pasakojimų, ir šiandien nori ašarą braukti: "Praėjo tiek metų, ir šviesaus atminimo Levo Donskovo nebėra tarp gyvųjų, o aš vis dar tebesigraudinu, kad tokiu būdu milicininkas išgelbėjo mano tėvą. Ir man nereikėjo kokiuose vaikų namuose augti, o gal kartu su tėvais ir Sibiro platybėse galuotis", - kalbėjo 54 metų Gediminas Tamošiūnas.

Klaipėdos milicininkai kriminalistai, kuriems vadovavo Levas Donskovas (pirmoje eilėje pirmas iš dešinės).

Nusikaltėlių taikinys

Pasitaikydavo, kad sulaukę pelnytų bausmių ir grįžę iš įkalinimo vietų nusikaltėliai kurdavo planus, kaip su kriminalinio skyriaus viršininku susidoroti.

"Kartą tėvą nuo žūties išgelbėjo palankiai susiklosčiusios aplinkybės, kartą - vairuotojas, pasukęs ne tuo maršrutu. O kartą - pokalbis su milicijos veteranu gatvėje", - lenkė rankos pirštus Simonas, skaičiuodamas, kiek kartų į tėvą buvo kėsintasi.

Sykį L. Donskovas, grįždamas iš darbo, prie telefono telegrafo stoties Herkaus Manto ir Liepų gatvių sankryžoje sutiko į pensiją išėjusį buvusį bendradarbį ir su juo ilgai kalbėjosi. Kalba liejosi taip, kad L. Donskovas buvusį bendradarbį pasikvietė į namus (tuomet Donskovai jau gyveno name šalia dabartinio Muzikinio teatro). Taigi namo parėjo dviese ir taip sužlugdė nusikaltėlių planą užpulti patyrusį kriminalistą - dviejų pulti nesiryžo. Apie šį planą L. Donskovas sužinojo gal jau kitą dieną, kai į skyrių milicininkai kriminalistai atitempė kažkokį snarglių, kuris prisipažino dalyvavęs tykant L. Donskovo.

Anonsas

Kitą pirmadienį keliausime į Stasio Šimkaus konservatorijos pastatą. Šį namą buvo pasistatęs Klaipėdos pirklys. Klaipėdos lietuviškuoju periodu jame buvo įsikūrusi muzikos mokykla. Vokietmečiu čia šeimininkavo gestapas. Pokariu šis namas buvo tapęs Jūreivystės mokyklos bendrabučiu. Na, o vėliau čia sugrįžo muzikantai, dainininkai.

Bus daugiau. Pradžia - 2007 m. balandžio 23 d., išeina pirmadieniais. "Vakarų ekspreso" portalo internete www.ve.lt skaitytojai "Akvareles" vienoje vietoje gali rasti paspaudę nuorodą ve.lt projektai, kuriuose yra papunktis "Miesto istorijos".

Gražina JUODYTĖ