Klaipėdos akvarelės: namai ir žmonės (111)

"Vakarų ekspresas" tęsia rašinių ciklą apie senuosius Klaipėdos namus ir juose gyvenusius, dirbusius ar besimokiusius žmones. Šiandien toliau varstysime Bachmano dvaro pastatų duris.

Nors čia jau seniai karaliauja Klaipėdos verslo ir technologijų kolegija bei daugybė firmų firmelių,
įsikūrusių dvaro liekanose ar sovietmečiu pristatytuose, perstatytuose namuose, klaipėdiečiai šitą teritoriją vis dar tebevadina žemės ūkio technikumu. Pokariu tai buvo galinga žemės ūkio kadrų kalvė su didele moksleivių praktikos baze, vadinama tarybiniu ūkiu.

Beje, 1946 m. Bachmano dvaro gyvenamuosiuose ir ūkiniuose pastatuose pradėjęs veikti technikumas pačioje pradžioje vadinosi Laukų ūkiu.

Vaikinukas iš Sėlenių

Kretingos apskrities, Salantų valsčiaus, Šateikių apylinkės Sėlenių kaime, gyveno tokia Stonkų šeimyna, turėjusi 13,5 ha žemės. Jau kaip ir buožės, tad buvo kilusi grėsmė pas meškas į Sibirą nukakti, bet 1947 m. pasimirė šeimos galva ir Mortą Stonkienę su trim sūnumis ir dukrele paliko ramybėje. Žinoma, po to, kai į kolchozą visus suvarė. Tačiau žemelę prie namų vis tiek reikėjo dirbti. Morta Stonkienė nuėjo į mokyklą ir pasakė, kad vyresnėlis Vincukas daugiau į mokyklą nebeis, nes ūkelyje jo rankos ir vyriška jėga reikalingi.

Žemės ūkio technikumo moksleiviai ūkyje atlikdavo įvairius darbus, tarp jų - ir augalų apdulkinimą tempiant virvę virš grūdinių kultūrų ar linų.

"Atariau žemę dvejus metus. Paskui kartą į namus užėjo šviesuolis kaimo mokytojas Romas Gedvilas ir pradėjo mamą įkalbinėti leisti man bent septynmetę užbaigti. Mama dar bandė spirtis - "O kam to reik?", bet nusileido. Ir susirinkom į penktą klasę trisdešimt kaimo vaikų. Visi ir septintąją klasę buvom bebaigią, kai kolūkio brigadininkas pasakė, kad eitumėm, kur kojos neša ar akys veda, nes kolchoze mes esame nereikalingi. O aš taip svajojau būti agronomu", - beveik po 60 metų apie atvažiavimo į Klaipėdos žemės ūkio technikumą peripetijas pasakojo Vincas Stonkus, šiandien gyvenantis Tauralaukyje ir besibičiuliaujantis su bitėmis.

Jis su dar vienu draugu iš Sėlenių kaimo atvažiavo laikyti egzaminų. Juos išlaikiusiam Vincui, svajojusiam būti agronomu, pasiūlė visai kitą specialybę - zootechniko.

"Aš tą žodį tarsi keiksmažodį pirmą kartą išgirdau. Bet zootechnikams mokytojai paišė gražias perspektyvas, tad ir pasidaviau įkalbamas", - pasakojo ponas Vincas.

Kaimo žmonės 1952 m. ir dar daugelį metų vėliau uždarbį kolchozuose geriausiu atveju gaudavo grūdais, tad pinigų neturėjo. Todėl mama studentui į kelionę tik maisto buvo įkrovusi. Vincas su bičiuliu buvo nusprendęs - pasimokys, kol viską suvalgys, ir grįš namo.

"Ką atsivežėm, sužiaumojome gal per savaitę, o paskui jau badauti pradėjom", - prisipažino jis.

Pirmoji Žemės ūkio technikumo zootechnikų laida. Trečioje eilėje pirmasis iš kairės - Vincas Stonkus, beje, pats vyriausias kurse.

Sunku buvo vaikinams mokytis, o dar badas marino. Neištvėrė Vincas ir, užsikoręs ant traukinio laiptelių (toks tuomet buvo "zuikiavimo" būdas) parlėkė į namus. Ir labai graudžiai verkė mamą apsikabinęs. Ši ramino, sakė - nebesimokyk, bet Vincas, sukandęs dantis, vėl į technikumą grįžo ir 1956 m. jį baigė.

Kartūs mokslai

Žemės ūkio technikumas tik vėliau pasistatydino naujus mokymo korpusus, bendrabučius ir ūkines patalpas. Tuomet, kai čia mokėsi ponas Vincas, buvusioje berniukų prieglaudoje gyveno technikumo mokytojai, veikė valgykla. Vaikinai buvo apgyvendinti Klemiškėje. Žiemai bendrabučio prižiūrėtojas skirdavo glėbelį malkų.

"Tos malkos per keliolika minučių sudegdavo, krosnis dorai net neįšildavo. Naktimis sustirdavome į ragą. Drabužių turėjome tiek, kiek ant savęs. Ryte, kol pelenais pabarstytu taku nulėkdavome į technikumą, apšildavome. O jau per antrą trečią paskaitą pradėdavome knapsoti. Tik dabar aš suprantu, kad mes buvome tie kaukai, kurie technikumui turtus nešėme. Per vadinamąsias praktikas karves ir fermas mėždavome, derlių nuimdavome, sodus sodinome. Žodžiu, darėme viską pagal metų laikus. Na, ir, žinoma, mokėmės ir iš rašytinių šaltinių, mokytojų paskaitų. Jų buvo labai protingų ir mums gyvenimiškos išminties įkračiusių", - prisiminimais dalijosi ponas Vincas, išgyvendavęs iš 12-16 rublių stipendijos. Kiekviename kurse po rublį vis pridėdavo. Papildomu darbu ir pats bandydavo rublį kitą prisidurti - tai malkas skaldė, tai vandenį kibirais į virtuvę nešė. Būdavo didelė šventė, jei rublį kas sumokėdavo. Bet dažniausiai technikumo moksleivius apmaudavo. Pažadėdavo, bet už sunkų kelių savaičių ir netgi mėnesių darbą net ačiū nepasakydavo.

Buvusioje Bachmano dvaro psichiatrijos ligoninėje pokariu Žemės ūkio technikumo moksleiviai klausydavosi paskaitų.

Taip sunkiai kapstėsi ne tik Vincas, bet ir didžioji technikumo moksleivių dalis. Kapstėsi ir nekantriai laukdavo mokslo pabaigos, kol pradės dirbti.

Svajonės taip ir neįgyvendino

Baigęs technikumą su zootechniko diplomu rankose išvažiavo Vincas Stonkus į paskyrimo vietą - MTS (mašinų ir traktorių stotis - tokia kolchozo atmaina). Atvykęs į vietą sužinojo, kad pirmininkas geria, agronomas geria, veterinorius geria. "Gersi ir tu", - pažadėjo gyvenimą MTS nušvietęs žmogus. Vincas pašiurpo - ne tam taip sunkiai mokslus kirto, kad prasigertų. Ir išdundėjo darbo ieškoti kitur.

Kolchozo pirmininkas jauną specialistą priėmė išskėstom rankom. Kodėl - Vincas suprato vėliau. 1956 m. spalį labai staigiai atšalo. Banda už kelių kilometrų nuo kolchozo centro sustipo ir gyvuliai pradėjo kristi. O visus nuostolius kolchozo pirmininkas pradėjo krauti ant jaunojo zootechniko kupros. Kai jis kažkam iš technikumo vyresniųjų moksladraugių pasiguodė, šis patarė greitai iš to kolchozo bėgti, nes tas pirmininkas, pasirodo, jau ne vieną jauną specialistą tokiu ar panašiu būdu į kalėjimą buvo sukišęs.

Tas pats moksladraugis pasiūlė darbą, kuriuo jau Vincas buvo patenkintas. Ir pradėjo svajoti apie agronomiją Žemės ūkio akademijoje. Bet ten vėl perkalbėjo - esi jau rajone žinomas zootechnikas, tai ir tęsk mokslus toje srityje. Taip V. Stonkus ir liko zootechniku, o ne agronomu.

"Kaip mano mamelė sakydavo, nugyvenau saule nepasidžiaugęs", - sako šiandien 74 metų V. Stonkus, vienas iš tūkstančių Klaipėdos žemės ūkio technikumo auklėtinių.

Anonsas

Kaip Bachmano dvaras atrodė pokariu?

Ką technikume veikdavo dažniausiai iš kaimų suvažiavusi jaunuomenė?

Knyga

"Vakarų ekspreso" redakcijos Klientų aptarnavimo skyriuje (M. Mažvydo al. 3) dar galima įsigyti knygą "Klaipėdos akvarelės". Ji parduodama ir uostamiesčio knygynuose.

Gražina JUODYTĖ