Nežinomas Alfonsas Žalys (8)

Tęsinys. Pradžia spalio 4 d. numeryje

Apie A. Žalio rizikingą aktyvumą Klaipėdos labui yra pasakojęs ir šalies prezidentas Algirdas Brazauskas.

"Kontrabanda"

"Su Alfonsu Žaliu pradėjau dirbti nuo 1967 metų, kai buvau paskirtas Valstybinio plano komiteto pirmininko pavaduotoju. Tada teko planuoti investicijas. Klaipėdai vis reikia ir reikia, visados ko nors reikia! Tai patirdavau iš nuolatinių Vykdomojo komiteto pirmininko vizitų, paraiškų, paruoštų labai tvarkingai, su išsamia argumentacija. Jis pateikdavo ir "nerealistinių" užduočių: statyti Jūrų muziejų! Maskva niekaip nebūtų leidusi statyti Klaipėdoje tokio didelio ir brangaus kultūros objekto. Apskritai, kiekviena sąmata, viršijanti tris milijonus rublių, turėjo būti derinama ir apginama Maskvoje. O Jūrų muziejus kainavo daug daugiau. Tikroji sąmata Maskvos niekad ir nepasiekė. Mes palaikėme Žalio "kontrabandines" statybas - jų paskirtis buvo humanistinė, kultūrinė. Pagaliau ir autostrada Vilnius-Klaipėda pusiau "kontrabandinė"... Žalys su bendražygiais, ypač su išskirtinio tandemo nariu Valentinu Greičiūnu, sukūrė tokią Klaipėdą, kuria didžiuojasi visa Lietuva", - tokį A. Žalio vertinimo aspektą aptikau Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarų serijoje išleistoje Antano Stanevičiaus knygoje "Alfonsas Žalys".

DARBŲ TĄSA. Kai Alfonsas Žalys jau nebebuvo nei Vykdomojo komiteto pirmininkas, nei Seimo narys, jis darbus Klaipėdos labui tęsė. Jo rūpesčio dėka Lietuvininkų aikštėje buvo pastatyta Regimanto Midvikio skulptūra, skirta Martynui Mažvydui.

O kaip atrodė tas A. Brazausko įvardintas A. Žalio ir V. Greičiūno tandemas? "Vakarų ekspresas" pakalbino ir patį V. Greičiūną.

Visada su argumentais

V. Greičiūnas, matyt, A. Žalio pasirinktas į komandą pavaduotoju jau minėtu "sporto principu" (krepšinio aikštelėse ugdyta valia, komandinis darbas), buvo atsakingas už kapitalinę statybą ir kitą stambųjį miesto ūkį. Pradėjusį dirbti A. Žalio komandoje pavaduotoją tiesiog stulbindavo pirmininko pasiruošimas bet kuriam klausimui bet kuriuo lygiu: ar tai būtų miesto tarybos, ar Lietuvos komunistų partijos Klaipėdos partijos komiteto biuro posėdis, ar vizitas į Vilnių - Ministrų Tarybą ar Plano komitetą.

"Prieš ko besiimdamas būtinai sukviesdavo kompetentingus žmones pasitikrinti sumanymų, o ir atrasti geriausią kokios problemos sprendimo variantą ar pačią pačiausią, tarkime, statybų rekonstrukcijų rūšį.

Daug kas gal ir nežino: statyti raudonų plytų Miško kvartalą buvo Žalio iniciatyva, nusižiūrėjus į raudonų plytų tuomet dar kareivines, o šiandien Klaipėdos universiteto pastatų kompleksą. Bet prieš tai jis statybininkų, architektų teiravosi, kokios kokybės yra tos raudonos plytos, ar jos bus tokios patvarios, kaip tų kareivinių ir panašiai. Įsiklausydavo į mūsų siūlymus. Bet tik pats priimdavo galutinį sprendimą jau be jokių patarėjų ir įtakų.

Jeigu važiuodavo į ministerijas, Plano komitetą prašyti lėšų, limitų medžiagoms, turėdavo parengęs punktais surašytus argumentus - kam ir kodėl tas ar anas objektas Klaipėdai mirtinai reikalingas. Ir beveik visuomet tais argumentais ir motyvais "nukryžiuodavo" tuos, nuo kurių valios priklausė - duoti ar neduoti. Juk tie "duodantieji" virš savęs irgi turėjo "viršenybes", kurios galėjo kirsti vėzdu, jeigu jų šviesybėms atrodys, kad lėšos, limitai paskirstyti neteisingai", - to meto planinės ekonomikos sistemos ypatumus klostė V. Greičiūnas.

"Liaudies kontrolė"

Sovietmečiu buvo ir tokia institucija - Liaudies kontrolės komitetas. Bet jis buvo visiškai pavaldus partijai. Beje, kaip ir profsąjungos. Tačiau "liaudies kontrolė" iš tiesų egzistavo. Ypač aršūs kontrolieriai būdavo iš visų "pasviečių" į Klaipėdą suvažiavę darbo ir karo veteranai, pilantys skundus į pačias įvairiausias instancijas. Aukščiausiai nukeliavęs skundas dėl Vykdomojo komiteto darbo buvo į TSKP Centro Komiteto partinę kontrolę. Čia jau ne liaudies kontrolė, o tikras siaubas.

ŠAKNŲ TRAUKA. Nors Alfonsas Žalys visa širdimi ir protu buvo atsidėjęs Klaipėdai ir klaipėdiečiams, tačiau rūpėjo ir tėvonija. Taigi su šeima retai, bet važiuodavo į gimtąsias vietas. Šioje nuotraukoje jis su sūnumis Artūru ir Vytautu senelio Kajetono Žalio sodyboje ant Dubysos kranto.

"Atvykusiųjų kompetencija buvo ypatinga. Tikrintojų delegacijai iš Maskvos vadovavo agronomas, dar buvo kelios pedagogės. Na, ir tikrinimas bei reikalavimai atitinkami. Dėl klausimų galėjai nukristi iš koto: kodėl šiluminėje trasoje pakloti du vamzdžiai, ar neužtenka vieno? Negali nei verkti, nei juoktis. Ir rimtu veidu aiškinome - vienu vamzdžiu teka karštas vanduo, o kitu atvėsęs grįžta...

Remdamiesi skundu, "nagrinėjo" ir tai, kam toji trečioji vandenvietė reikalinga. Ir vėl nuolankiai aiškinome, kaip sparčiai Klaipėdoje statomi gyvenamieji kvartalai, o juose apgyvendinami tūkstančiai klaipėdiečių, perkeliamų iš avarinių namų. O jie gimdo vaikus, šeimų gausėja. Na, ir panašiai. Tikrintojų komisijai kliuvo ir Lietuvos žuvies pramonės susivienijimo pastate įtaisytas vitražas, ir dar daug kas komisijai kliuvo.

Po TSKP CK partinės kontrolės delegacijos vizito ir jos padarytų išvadų LTSR Ministrų Taryba turėjo kažkaip reaguoti. Ir įpylė Vykdomojo komiteto pirmininkui papeikimą, kad Maskvai galėtų raportuoti: "nusikaltėlis" sulaukė bausmės", - pasakojo V. Greičiūnas.

Tokie tikrinimai labai ištąsydavo nervus. Bent kelios komisijos buvo suvažiavusios tikrinti skundo, kai buvo sutvarkyta Martyno Mažvydo alėja. Po tikrintojų, neturinčių jokios kvalifikacijos ir supratimo, kas yra miesto infrastruktūra, išvadų Vilniuje, raštus perskaičiusieji, net neatsiklausė, ar tos išvados bent iš dalies teisingos.

"Bet nei tikrintojai, nei jų išvados Alfonso Žalio neatgrasė nuo sporto ir kultūros objektų statybos: atsirado dviračių trekas, plaukimo baseinas, sporto salės, meninio ugdymo mokyklos", - vardino V. Greičiūnas.

Susigiminiavimas

Taip jau susiklostė, kad Žalių vyresnėlis Vytautas ėmė ir įsispitrijo į Jolantą Greičiūnaitę.

"Jolanta mokėsi vienoje klasėje su Žalių Artūru. Ir galbūt jau ją Vytautas buvo nusižiūrėjęs anksčiau? Šiaip ar taip, ir mūsų šeima, ir Žaliai buvome nustebinti, sužinoję, kad jie ketina tuoktis. Kaip supratau, Alfonsui tas būsimas susigiminiavimas kėlė rūpesčių. Ar galėsime toliau dirbti kartu tapę uošviais?" - iškilusį keblų klausimą prisiminė V. Greičiūnas.

A. Žalys dėl visa ko net Ministrų Tarybai pranešė apie savo ir pavaduotojo vaikų ketinimus. "O kuo judu čia dėti, jeigu vaikai taip nusprendė?" - maždaug tokia buvusi vilniečių reakcija.

Įsižeidė

Pasak V. Greičiūno, su A. Žaliu jiedu buvę tikri bendraminčiai ir bendradarbiai. Tačiau vienas A. Žalio žingsnis jį labai sužeidė.

"Mano tėvas dirbo mėsos kombinate. O vadovai ten skirstė kolektyvinius sodus. Kaip ir visur, beje: kas rašydavo pareiškimus profsąjungai, tas ir gaudavo sklypą. Dabar jau nebepamenu, kaip Žalys sužinojo apie tą tėvo gautą sodo sklypą. Gal tvirtindamas kokius sąrašus? O juose - Greičiūno pavardė. Nesvarbu, kad ne mano, o tėvo. Tai jis man nieko nesakęs ir nežinant nuvažiavo pasižiūrėti to sklypo. Man tikrai tai buvo skaudu", - prisipažino V. Greičiūnas.

Beje, lygiai taip pat neapsiskelbęs jis vizitavo ir kitų Vykdomojo komiteto darbuotojų sklypus. V. Greičiūnas suprato: pats pirmininkas nepiktnaudžiaudamas tarnybine padėtimi, nesigviešdamas tikrai lengvai pasiekiamų materialinių gėrybių, siekė, kad ir jo bendradarbiai bei bendražygiai išliktų švarūs. Tai ir buvęs bene vienintelis debesis, kuris aptemdė jų santykius per 20 bendro darbo metų...

Bus daugiau