Nežinomas Alfonsas Žalys (3)

Tęsinys. Pradžia spalio 4 d. numeryje

Vykdyti įvairias nelegalias statybas, prisidengiant rekonstrukcijomis ar kapitaliniais remontais, reikėjo išradingumo, o kartais ir fantazijos. A. Žalys "ėjimus" kruopščiai apgalvodavo. To liudininkas - pirmasis Lietuvos jūrų muziejaus direktorius Aloyzas Každailis.

Auksinės žuvelės

Buvo 1984-ųjų rugpjūtis, kai šventėme pirmąjį Jūrų muziejaus penkmetį. Tomis dienomis A. Žalys sutarė su Palangoje atostogavusiu LSSR Ministrų Tarybos pirmininko pavaduotoju, Plano komiteto pirmininku Aleksandru Drobniu "Kopgaliu" išplaukti į jūrą pažuvauti strimelių. A. Žalys tam žygiui teikė ypatingą reikšmę, nes brandino mintį statyti delfinariumą. O tam, žinia, reikės statybinių medžiagų, statybos darbų rangos ir pan. Ir Plano komiteto pirmininko valia - duoti ar ne. Nei teoriškai, nei praktiškai Lietuvoje nevykdavo nė viena statyba be A. Drobnio palaiminimo.

Saulėtą rytą, gausiai apsirūpinę visokiausiomis gėrybėmis, išplaukėme pro jūros vartus. Pūtė postipris vakaris, mūsų "Kopgalio" denį skalavo bangos. Įgula nuleido tralą, o mes, užstoti vairinės, susibūrėme apie triumo liuką, kurio dangtis atstojo vaišių stalą. Su pavydu žiūrėjau, kaip mūsų svečias energingai kilnoja taurę ir su apetitu užkandžiauja. Aiškiai mačiau, jog bangų sūpuoklės tam tvirtam vyrui teikia malonumą. Apie save to negalėjau pasakyti, todėl taurę kilnojau dėl vaizdo. Regėjau, taip elgėsi ir A. Žalys. Tuo tarpu kolega Eugenijus Buivydas rizikingai lygiavosi į svečią. Veltui bandžiau jį perspėti, kad nepersistengtų.

"Kopgalio" vyrai ištraukė puikių strimelių ir nedidukų starkių valksmą. Iš anksto buvome sutarę, jog Eugenijus savo geltonuoju "žiguliuku" laimikį nuveš Juodkrantės žvejui išrūkyti. Kad jis išgėręs, nesukau sau galvos. Skirstantis mūsų pirmininkas užtikrino vilniškį pirmininką, jog "draugas Buivydas" dar karštas, auksu spindinčias, dūmu prakvipusias žuvis rytoj anksti rytą pristatysiąs į "Kopgalį", A. Drobnys atsiųsiąs savo vairuotoją jų paimti, ir turėsiąs kuo pradžiuginti savo gimtadienio svečius. Danės krantinėje išsiskyrėme kupini draugingų jausmų. Iš A. Žalio akių supratau, jog dalykiškas "tet a tet" pokalbis su A. Drobniu pavyko kuo puikiausiai.

Detektyvas

Ir štai - sekmadienio rytą mano itin kukliame po skyrybų bute sudžeržgė skambutis. Atveriu duris ir netikiu savo akimis - pirmininkas ant slenksčio stovi. Ką darysi, kviečiu užeiti. A. Žalys sustojo vidury kambario, galva lubas remdamas, ir dairosi, ne mažiau už mane sutrikęs. Turbūt nesitikėjo tokio akį rėžiančio kontrasto tarp Jūrų muziejaus didybės ir jo direktoriaus buities varganybės.

Nepamenu, kokiais žodžiais A. Žalys išdėstė savo apsilankymo priežastį, tačiau dėl esmės nesuklysiu: A. Drobnio vairuotojas, anksti rytą atvažiavęs prie "Kopgalio", rado ant denio sušvinkusias žuvis, o kubrike - tebemiegantį muziejininką. Vairuotojas apie "kriminalą" raportavo savo viršininkui, o šis paskambino A. Žaliui ir priekaištavo dėl sužlugdytų planų vyriškai, su rūkyta strimele ir alumi, atšvęsti gimtadienį.

Monologą A. Žalys apibendrino: "Prasti mūsų popieriai, direktoriau!" Balse girdėjau kartėlį žmogaus, kurio pastangas bendram labui sužlugdė bendražygių aplaidumas. "Kaip po to reikės prašyti statybos limitų, medžiagų fondų", - krimtosi A. Žalys. Iš tiesų, kaip statysime delfinariumą, jei nesugebame elementariausio pažado tesėti?

ŽYGIMANTAS. Su pirmuoju anūku, Vytauto sūnumi Žygimantu 1993 m. pasodintas ąžuoliukas.

Patylėjome abu. Pirmas prakalbo svečias: "Pažadėjau pirmininkui žuvį pristatyti trečiadienį po darbo. Tegul Buivydas daro, ką nori, bet kad trečiadienio rytą žuvis būtų išrūkyta."

Įdomiausia, kad A. Žalys nežinojo, kur gyvenu. O sekmadienio rytą nebuvo ko paklausti. Telefoninė informacija galėjo nurodyti tik senąjį adresą. O vairuotojas jam sakė matęs mane kiūtinantį Jūros gatve. Pasikliovęs intuicija, A. Žalys ir patraukęs ta kryptim. Apšnerkštame kieme užtikęs rūkiusią pragertu balsu moteriškę, pasiteiravo, kur galįs rasti direktorių. Ši entuziastingai patvirtino, jog Jūrų muziejaus direktorius esąs jos kaimynas "per sieną" ir palydėjusi iki pat durų.

Trečiadienio rytą E. Buivydo "žiguliukas" stovėjo Danės krantinėje skleisdamas gardžiausius aromatus. Aš bandžiau išsisukti nuo kelionės į Palangą, tačiau A. Žalys buvo neperkalbamas. "Jūsų garbės skola - jūs ir įteikite!" Ką gi, teko.

Atsiprašymas

Pačiame Jūrų muziejaus kūrimo įkarštyje pirmininko kabinete vyko pasitarimas dėl pajūrio žvejo etnografinės sodybos įrengimo. Apie stalelį kampe glaudėsi restauratorių ir jų subrangovų vadai, projektuotojai. Kiurksojau ir aš. A. Žaliui vis nesisekė "užvesti" darbų. Strigo medienos pastatams gavimas ir paruošimas, kliuvo projektavimo formalumai... Darbai - nė iš vietos, o kaltų tarsi ir nėra. Galiausiai neišvengta pačios didžiausios nuodėmės: pasibaigus pusmečiui, "sudegė" ir buvo nurašytos tiems darbams skirtos lėšos. Žodžiu, susivėlė tipiškas planinės ekonomikos kaltūnas.

A. Žalys atrodė išvargęs, nesveikuojantis, nervingas. Kabinete jautėme įtampą. Nereikėjo didelės išminties suprasti, jog čia verčiau patylėti, nes gali tapti įtampos žaibolaidžiu. O aš, žioplys, ėmiau ir "išsikišau" - pranešiau naujieną: Neringos žvejai Jūrų muziejui padovanojo paskutinį žvejų laivyne medinuką - mažąjį žvejybos tralerį, kurį labai tiktų pastatyti aikštelėje šalia žvejo etnografinės sodybos. Mes su architektais Laima ir Vytautu Šliogeriais jau buvome apžiūrėję aikštelei vietą, turėjome ir projekto eskizą...

A. Žalio reakcija buvo, švelniai įvardinus, netikėta. Irzli ir pikta. "Tik šito mums betrūko! Ar jūs žinote, draugas Každaili, kiek tai kainuos!? Būkit ramus, niekas neskirs pinigų jūsų fantazijoms! Verčiau kaip reikiant užsiimkite žvejo sodyba!" - barė mane A. Žalys. Jaučiausi bjauriai. Pykau ant savęs, kad išsišokau, kad per skubėjimą sužlugdžiau tikrai vertą idėją, kuriai paremti turėjau svarių argumentų.

O vakare namie laukė netikėtumas. Suskambo telefonas: "Draugas Každaili, čia - Žalys", - ragelyje išgirdau gerai pažįstamą balsą. - Noriu jums pasakyti: darykim tą laivų aikštelę. Darykim. Pinigų kaip nors surasim." Ir po trumpos pauzės Kopgalio komandoje įprastu dalykišku balsu: "Paruoškit raštus žvejams ir miesto tarybai. Pridėkit projektinių eskizų kopijas."

Ar daug pažįstate viršininkų, juo labiau aukštų pareigūnų, kurie savo pavaldiniui, tegul ir netiesiogiai, prisipažintų klydę?

A. Žalys, net iškeliavęs į amžinybę, Kopgalio komandą tebedrąsina nuveiktais darbais įprasminti savo gyvenimus šiapus ir anapus nežinomybės. Nes tai yra vienintelis būdas ją įveikti. A. Žaliui tai pavyko padaryti su kaupu.