Nežinomas Alfonsas Žalys (14)

Pabaiga. Pradžia 2014 m. spalio 5 d.

Alfonsas Žalys, miestui įvairiose pareigose "dirigavęs" 30 metų, iš jų 20 - kaip Vykdomojo komiteto pirmininkas, buvo ryški figūra ne tik mieste, bet ir visoje Lietuvoje. Tai Jums - vaikui, paaugliui, jaunuoliui - buvo pliusas ar minusas?

Negaliu atsakyti vienareikšmiškai. Kai kam gali atrodyti, jog turint tokį tėvą galėjai jaustis kaip už mūrinės sienos. Iš dalies - taip. Būčiau nenuoširdus, jei bandyčiau visiškai tai neigti. Bet būdavo įvairių situacijų, kurių net prisiminti nenoriu. Beje, teko girdėti teigiant, kad, dar prieš atkuriant nepriklausomybę, drąsias paskaitas apie Lietuvos kultūros istoriją Valstybinės konservatorijos Klaipėdos fakultetuose galėjau skaityti tik todėl, kad turėjau tokį tėvą. Galbūt, nors tai buvo mano pasirinkimas. Šiaip ar taip, tai neapsaugojo manęs nuo kvietimo į KGB. Ten sulaukiau grasinimo uždrausti dėstyti aukštojoje mokykloje. Nežinau, kuo viskas būtų pasibaigę, jei nebūtų prasidėjusi Atgimimo epocha. Man asmeniškai didžiausias pliusas buvo ne jo pareigos, o jis pats, kaip tėvas.

5 tėvo pamokos

Kieno auklėjimas - mamos ar tėvo - buvo veiksmingesnis?

Sunku palyginti, mama visai kitokio charakterio, gerokai švelnesnio, taikesnio, labai panašaus į savo mamos. Tėvelio pedagoginis metodas buvo principas "Lenk beržą, kol jaunas". Galėdavo ir "per kelį lenkti", nebūtinai fizine prasme. Reikalaudavo kietai ir tikslą pasiekdavo. Mama, priešingai, rūpinosi, kad tas berželis sveikas ir laimingas augtų, būtų palaistytas ir prižiūrėtas... Abu metodai, mano supratimu, puikiai derėjo.

Pati didžiausia tėvo pamoka?

Jos buvo penkios... Kai buvau dar visiškai vaikas, mums keliantis į Smiltynę, prie tėvelio priėjo kažkoks vyras ir labai nuoširdžiai ėmė spausti jam ranką, už kažką stipriai dėkodamas. Jam nuėjus pasiteiravau, už ką? Tėvelis paaiškino, kad tai kažkokios gamyklos darbininkas, gynęs savo teises prieš viršininkus. Ir, tėveliui įsikišus, apgynęs. Principingumu jis visada pasižymėjo. Bet, gaila, dėl to jis neretai turėdavo problemų, visų pirma su draugais ir artimaisiais, kurie tokio maksimalizmo nesuprato ir neįvertino. Kartą gimtadienio proga artimas draugas tėčiui padovanojo radijo imtuvą - latvišką "VEF Spidola". Man teko ją nešti į to draugo namus Danės gatvėje ir dovaną gražinti. Man, paaugliui, toks radijo aparatas pagal vertę atrodė tolygus automobiliui...

Gal devintoje klasėje tėvas eilinį kartą buvo iškviestas į mokyklą pasiaiškinti dėl dar vieno istorijos mokytojai mano užduoto tariamai "provokacinio" klausimo. Tradicinio mūsų pasivaikščiojimo po M. Mažvydo parką metu (senas mudviejų ritualas vaikščioti ir kalbėtis, kai buvau vyresniųjų klasių moksleivis, jos laikėmės iki jis dar galėjo vaikščioti), tėvelis man taip pasakė: "Tu čia vis purkštauji, nerimsti, o aš tyliai, be jokio triukšmo ir susireikšminimo sulietuvinsiu Klaipėdą..." Jo žodžiai mane, maištaujančios dūšios jaunuolį, tada labai stipriai paveikė.

Trečioji pamoka - tėtis ir Sąjūdis. Būdamas LKP-TSKP narys į tautinį Atgimimo sąjūdį jis įsijungė visiškai natūraliai, gerai žinodamas, ką daro, kodėl daro, kuo rizikuoja ir kokio tikslo siekia. Man buvo didžiausia laimė, kad nuo pat Sąjūdžio pradžios mes dar labiau suartėjome. Jo apsisprendimas kartu su tauta siekti valstybės atkūrimo liudijo apie tektoninį lūžį mūsų visuomenėje, taip pat ir toje jos dalyje, kurią vadiname partine nomenklatūra.

Ketvirtoji - jau po nepriklausomybės atkūrimo neprašė už nuopelnus nei paskyros automobiliui, neėmė ir žemės sklypo. Daug metų eidamas tokias aukštas pareigas nesukaupė jokio turto. Laimės ir pasitenkinimo gyvenimu jis ieškojo kitur - pirmiausiai darbe, aukštesnio visuomeninio tikslo siekime. Manyčiau, tai sektinas tarnavimo visuomenei pavyzdys.

Ir penktoji. Prieš mirtį paskutiniai žodžiai, kuriuos girdėjau, buvo tokie: "Rūpinkitės kariuomene, saugokite sienas." Beje, labai panašiai prieš mirtį kalbėjo ir kitas mano labai gerbiamas asmuo - Stasys Lozoraitis jaunesnysis.

Meilė - "Atlantas"

Ar esate gavęs diržo nuo tėvo. Jei taip - už ką?

Esu. Tais laikais buvo kitokie auklėjimo metodai, kitoks ir požiūris į vaikų baudimą... Tikrai nebuvo taip, kad tėvelis būtų dažnai naudojęs tokias kraštutines priemones. Manau, jis nebuvo jų šalininkas. Griebdavosi diržo tik kraštutiniu atveju. Nors aš savo sūnui tokių metodų netaikau, visai nepykstu ant tėvo, buvau nusipelnęs beržinės košės, ką padarysi... Beje, tuos kelis kartus, kai vaikystėje buvau nubaustas, teko pačiam ir kelnes nusimauti... Vėliau, jau kai kiek paaugau, paprastai auklėjimas pasibaigdavo griežtu pokalbiu... Dar neaišku, kas lengviau.

Ar tėtis keikdavosi?

Nepatikėsit, bet niekada, niekada nesu girdėjęs besikeikiančio...

Ar jis turėjo kokių nors pomėgių?

Jis visai neblogai piešė ir dainavo. Maisto niekada negamindavo, bet, jei ruošdavosi kepti šašlyką, pats marinuodavo, pats kepdavo, nieko neprileisdavo...

ARTIMIEJI. Alfonso Žalio žmona Eugenija Žalienė ir sūnus Vytautas Žalys Klaipėdos universiteto kiemelyje atidengiant atminimo akmenį A. Žaliui ir minint jo 80-ąsias gimimo metines.

Tėvas, Jūs ir sportas...

Jaunystėje jis daug sportavo, žaidė krepšinį, tinklinį, lengvoji atletika - irgi jo mėgstamas "žanras". Net ir būdamas brandaus amžiaus, "lenkdavo mešką" ant skersinio, o mankštą darė, kol dar galėjo judėti. Jo aistra buvo krepšinis, Kauno "Žalgiris". Bet meilė buvo Klaipėdos futbolo klubas "Atlantas". Jis dėjo daug pastangų, kad Klaipėda turėtų tikrą futbolo klubą, žaidžiantį aukštame lygyje. Vėliau jis labai norėjo, kad Klaipėda turėtų ir savo ledo ritulio komandą, lauko teniso aikštyną, dviračių treką. Jo meilę sportui perėmėme mes, jo sūnūs. Tiesa, kai man po vidurinės mokyklos reikėjo rinktis, kuriuo keliu pasukti, pasirinkau mokslą, tačiau su sportu ryšių niekada nenutraukiau. O brolis Artūras su sportu taip ir neišsiskyrė - baigė Kūno kultūros institutą. Ir dabar sporto pedagogo karjerą tęsia JAV, Las Vegase, - golfo treneris.

Darbas šeimos sąskaita

Kokie buvo tėvo naminiai įpročiai - mankšta, pusryčiai, pietūs, vakarienė? Ar buvo taisyklė bent retsykiais prie stalo sėsti kartu?

Sovietinio gyvenimo ritmas nebuvo labai palankus šeimai susirinkti prie bendro stalo. Kadangi mama ir tėvelis dirbo netoli nuo namų, dažniausiai jie grįždavo namo pietauti. Pietus, ir kokius skanius, ruošdavo babytė. Kai baigdavosi tėvų pietų pertrauka, tada mes su broliu grįždavome iš mokyklos. Savaitgaliai mūsų šeimoje turėjo savo specifiką: neskaitant minėtų pasivaikščiojimų po Mažvydo parką arba Smiltynėje, tėvelis eidavo "per objektus", tai yra tikrindavo, ką mieste nuveikė statybininkai, ar kokybiškai dirba, laikosi grafiko ir panašiai. Mama tokiais reidais būdavo labai nepatenkinta ne tik todėl, kad jie vykdavo šeimos laiko biudžeto sąskaita, bet ir dėl tos paprastos priežasties, jog iš jų jis neretai grįždavo susitepęs ar net susiplėšęs drabužius. Tačiau, kai namie prireikdavo įkalti vinį, savanorių neatsirasdavo. Jei tėvelis turėdavo laisvą savaitgalį, visa šeima labai mėgdavome išvykti į gamtą - prie jūros, marių ar upės. Tokios išvykos mums buvo labai svarbios. Jos bent dalimi atstodavo "susėdimą prie stalo", tai yra bendravimo šeimoje trūkumą. Tėvas buvo aistringas žvejys, pagautą žuvį pats išdarinėdavo. Tai vienas iš nedaugelio jo pomėgių, kurių nepaveldėjau. Užtat paveldėjau meilę gamtai - esame ne vieną medį kartu pasodinę, taip pat ir Mažvydo parke, kur mūsų keturi beržai auga iki šiol ir jau remia dangų...

Tėvo santykiai su mama - vaiko, paauglio, jaunuolio, subrendusio vyro vertinimu.

Atsakymas trumpas - jie kartu išgyveno 51 metus. Gyveno gražiai ir garbingai, kiekvienai šeimai palinkėčiau tokių vyro ir žmonos santykių.

Uošvė atstojo mamą

Esu girdėjusi apie ypatingus Jūsų tėvelio ir uošvės santykius...

Oną Urnežienę, mano močiutę, mes visi vadindavome "babyte" ar "baba". Jos vaidmuo šeimoje buvo ypatingas - niekas su ja niekados nesipykdavo. Aš, būdamas šeštoje, gal septintoje klasėje, tai yra bjauriausio amžiaus, turėjau įžūlumo gal dukart pasielgti paaugliškai nepagarbiai... Iki šiol atsimenu bei gailiuosi. Bet ji ant manęs ilgai nepyko. Pykti ji tiesiog nemokėjo. Tėvelį ji labai mylėjo ir gerbė. Jis jai atsakydavo tuo pačiu. Kartais man atrodė, kad ji jam pakeitė mamą, kurios jis neteko būdamas vos penkerių. Babytė turėjo ir savo paslapčių. Prieš baigiant vidurinę, ji pasikvietė mane ir iš po lovos ištraukė ilgus metus slėptas šeimos relikvijas - jos vyro, mano senelio Vlado, Nepriklausomybės karo savanorio, artileristo, 1928 m. Lietuvos Nepriklausomybės medalį, kuriuo buvo apdovanojami asmenys už nuopelnus atkuriant ir įtvirtinant Lietuvos nepriklausomybę, ir, o tai buvo dar didesnis netikėtumas, dokumentų originalus, patvirtinančius jos šeimos bajorišką kilmę. Šiuos XVIII amžiuje išduotus ir XIX amžiuje Sankt Peterburge patvirtintus dokumentus ji saugojo ir slėpė daugelį metų. Nežinau, ar tėvelis apie juos žinojo. Daug metų jis nežinojo ir apie tai, kad babytės ir mamos iniciatyva Kaune, Šančių bažnyčioje, buvau krikštytas. Tais laikais, taip ir jam, ir visiems buvo lengviau...

Daug pagalbininkų

Įvairūs Alfonso Žalio "susirėmimai" su LTSR Ministrų Tarybos, LKP CK pirmaisiais, antraisiais ir žemesnių rangų asmenimis. Kas Jums apie tai yra žinoma?

Apie tas kovas tiek Vilniuje, tiek Klaipėdoje jis man yra daug pasakojęs minėtųjų pasivaikščiojimų metu. Man į atmintį yra įsirėžusios kelios pavardės, be kurių, pasak paties tėvelio, jo iniciatyvos Klaipėdoje būtų neįgyvendintos. Jis visada geru žodžiu minėjo ilgametį LTSR finansų ministrą Romualdą Sikorskį, plano komiteto pirmininką Aleksandrą Drobnį, vėliau ir Algirdą Brazauską. Šie valstybės ir partiniai LTSR veikėjai ne tik suprato ir rėmė Klaipėdos virsmą miestu, Vakarų Lietuvos kultūros centru. Jie, kaip supratau, dengė jo užnugarį Vilniuje, o kartais užtardavo ir Maskvoje. Manau, kad Klaipėdoje gimusi idėja dažniausiai būdavo aprobuojama būtent tų žmonių kabinetų Vilniuje tylumoje. Taip gimdavo įvairių kultūrinių objektų Klaipėdoje "išdygimo" schemos, įvardinamos "kapitaliniais remontais". Tai buvo pavojinga schema, kai didelė tikimybė buvo ir sprandą nusisukti... Kiek žinau, kelis kartus buvo netoli to.

Na, o Klaipėdoje jam labai pasisekė su bendraminčiais, ne tik tarnautojais, bet kultūrininkais, įvairiausių sričių specialistais. Jis gerai sutarė su LKP miesto pirmuoju sekretoriumi Jonu Babravičiumi, ilgus metus labai sėkmingai dirbo ir su jį pakeitusiu Jonu Gurecku (jų keliai išsiskyrė tik Atgimimo epochos pradžioje, ir tėvelis dėl to labai apgailestavo). Neatskleisiu jokios paslapties pasakydamas, kad padėtis radikaliai pakito Klaipėdos partijos komiteto pirmuoju sekretoriumi tapus Česlovui Šlyžiui. Jie buvo visiškos priešingybės, gal todėl beveik ir nebendravo. Apie šį etapą savo, kaip Vykdomojo komiteto pirmininko, karjeroje jis nemėgdavo kalbėti. Pradėdavo, bet vėliau modavo ranka, matydavau - nervinasi (tai jam nebuvo būdinga).

Ir dar žinau, kad prie jo darbų sėkmės labai daug prisidėjo Vykdomojo komiteto komanda, jo pavaduotojai, Kultūros skyriaus vadovai ir kiti, remdavę jį tuose mūšiuose. Su didele pagarba jis minėdavo Valstybinės konservatorijos Klaipėdos fakultetų prorektorių Vytautą Jakelaitį - organizuotas žmogus, dar svarbiau - su plačiais ryšiais. Statant Jūrų muziejų bendradarbiavimas su Aloyzu Každailiu buvo peraugęs į draugystę. Antanas Vinkus į Klaipėdą atvyko niekam nežinomas jaunas medikas, kuris savo gebėjimų dėka pastatė tokį medicinos kompleksą. Tėtis daug ir su pagarba kalbėdavo ir apie Kultūros skyriaus vedėją Nijolę Navogreckienę.

Tačiau jo asmeniniais draugais galėčiau įvardinti tik du - bičiulį nuo partinės mokyklos laikų Algirdą Vaitiekūną (jį tėvelis antruoju Baltušiu vadino) ir tuometinės Žvejų ligoninės vyriausiąjį gydytoją Simaną Daukantą.

Jeigu charakterizuodamas tėvą galėtumėte pavartoti tik tris žodžius, kokie jie būtų?

Sąžiningas, principingas ir pasišventęs.