Nežinomas Alfonsas Žalys (13)

Tęsinys. Pradžia 2014 m. spalio 4 d. numeryje

Sąskaitos su savimi

A. Žalys, atlikęs savo didžiuosius darbus Klaipėdai ir Lietuvai, savo dienoraštyje, rašytame 1991 m. sausio dienomis, yra palikęs tokius pasvarstymus: "Aš kartu su kitais komunistais, su visa ta partija, esu kaltas prieš visus žmones dėl to, kad mes, komunistai, stengėmės atimti iš žmonių tikėjimą Dievu. Juk krikščionybė - tai per vėlai supratome - žmones mokė ir moko tiktai gero. Mes iš žmonių atėmėme jų tikėjimą, dvasiškai nuskurdinome ir patys jiems nieko dvasiška nedavėme. Marksistinė ideologija, paremta nežmoniškomis dogmomis, darė mūsų žmones dvasios vargetomis, o žmonių nušalinimas nuo nuosavybės atvedė ne tik prie ekonominės katastrofos, tai irgi per vėlai buvo pamatyta, bet ir prie visiško dvasinio skurdo ir jo formų: vogimo, girtavimo. Tai gal pati didžiausia komunistų partijos, vadinasi, ir mano kaltė, nes buvau jos narys. Aš per vėlai praregėjau, per vėlai pamačiau, kas yra kas...

Kiekvienas mūsų, matyt, net netikintieji, ypač kada tavo gyvenimo kelias eina į pakalnę, pagalvojame apie Dievą, apie paslaptingą nežinomybę, apie savo atsakomybę - gal ne prieš Dievą, bet žmones. Tai - sąžinės atsakomybė. Ji, manau, ne mažesnė už atsakomybę prieš Dievą. Ką aš galėsiu pasakyti paskutinę savo gyvenimo valandą, kokią pateiksiu ir savo išpažintį dėl to gyvenimo? Ar aš nusidėjau taip, kad turėčiau būti pasmerktas Dievo, jeigu jis yra?..

Aš niekada nevogiau, niekada neapgaudinėjau žmonių, jiems niekada nemelavau. Aš jiems, ypač dirbdamas Klaipėdos miesto vykdomojo komiteto pirmininku, norėjau kaip įmanoma daugiau padėti sprendžiant jų gyvenimo - labai sunkaus gyvenimo - reikalus. Negrobiau sau nei lengvosios mašinos, nei kolektyvinio sodo, nesigviešiau lengvatų, neėmiau signatarams skiriamų sklypų ir pan. Čia mano sąžinė rami, ir paskutinę gyvenimo valandą aš galiu ramiai žiūrėti kitiems į akis."

Kai 1988 metų lapkričio 25-ąją Marijos Taikos Karalienės bažnyčioje buvo paaukotos pirmosios šv. Mišios, turėjo palengvėti ir A. Žaliui, visoje šioje nesąžiningoje istorijoje buvusiam tarsi tarp priekalo ir kūjo.

Pasibaigus "buldozerinio" ateizmo erai, A. Žalys nepuolė, kaip daugelis buvusiųjų komunistų, klauptis, žegnotis, muštis į krūtinę, žiotis komuniją priimti. Toks persivertimas ir tikėjimo demonstravimas jam buvo tikrai nepriimtinas. Bet tragiškomis 1991-ųjų sausio dienomis A. Žalys, kaip rodo užuominos dienoraštyje, tikriausiai meldėsi.

Dėl bažnyčios atėmimo iš tikinčiųjų jis iš tiesų apgailestavo ir atgailavo. Nors ne nuo jo valios tuomet tai priklausė. Ir ne jis įsakymą jau pastatytą bažnyčią griauti davė.

Dėl gaisrinės sielvartavo

O štai dėl Skulptūrų parko idėjos įgyvendinimo A. Žalys nesigailėjo ir atkūrus Lietuvos nepriklausomybę. Jis buvo ir liko įsitikinęs, kad jas reikėjo tvarkyti. Prisikvietus skulptorių ne tik iš Klaipėdos, bet ir Vilniaus, Kauno, buvo nueita ir dar toliau nei Skulptūrų parkas. Miesto gatvės buvo pažymėtos memorialinėmis lentomis Simonui Daukantui, Kristijonui Donelaičiui, Salomėjai Nėriai, kitiems. Radosi ir skulptūros Herkui Mantui, Kristijonui Donelaičiui.

Atsirado ir tradicija kasmet sausio 1 -ąją prie paminklo K. Donelaičiui susirinkti. Džiugina tai, kad tradicija, sovietmečiu prasidėjusi nuo kelių Klaipėdos miesto ir krašto šviesuolių, kasmet sutraukia vis didesnius miestelėnų būrius. Čia sausio 1-ąją pradėjo ateiti ir jaunuomenė.

Istorikai ir paminklosaugininkai ir šiandien nenurimsta priekaištauti sovietinių laikų miesto vadovams, o A. Žaliui ypač, kad tuomet buvo nugriauta senoji Klaipėdos gaisrinė - retas architektūros paminklas. Atsitiko tai projektuojant ir formuojant naująjį miesto centrą su viešbučiu "Klaipėda" ir Lenino aikšte, kuri pagal tuometinius reikalavimus tokio dydžio miestui kaip Klaipėda buvo privaloma.

"Reikia prisiminti, kad tuomet pastatytas skulptoriaus Gedimino Jokūbonio sukurtas Lenino paminklas buvo geriausias ne tik Lietuvoje. Čia Leninas buvo pavaizduotas kaip inteligentiškas žmogus palyginti su Vilniuje Nikolajaus Tomskio sukurtu Leninu, primenančiu įkaušusį kolūkio brigadininką. Žinoma, lieka abejonė - ar reikėjo pavaizduoti Leniną kaip inteligentišką, kai jau aiškėjo, kad to raudonojo teroro autoriaus išvis nereikėjo gerbti", - svarsto tuometinės "Tarybinės Klaipėdos" redaktorius, o šiandien knygų leidėjas Antanas Stanevičius.

Dėl gaisrinės nugriovimo A. Žalys apgailestavo. Atgailaudamas dėl jos ir kitų senųjų pastatų nugriovimo (o kiek restauruota, atstatyta, išsaugota bent keliolika fachverko pastatų, kuriais kiekvienas klaipėdietis didžiuojasi...) A. Žalys tapo Klaipėdos senamiesčio globos komiteto pirmininku ir tęsė "karą" dėl istorinio miesto centro - piliavietės - grąžinimo miestiečiams ir turistams. O "karas" buvo pakankamai nuožmus, nes reikėjo iškraustyti Bandomąją laivų remonto įmonę su gausiais bet kaip "subūdavotais" sovietiniais keturkampiais "palivarkais". O jų ginti stojo "Jedinstvo"...

Įvertinimas

Vieną pavakarę sutiktas naujai į Klaipėdos universiteto Menų fakultetą iš Vilniaus dėstytojauti atvykęs muzikas, visai nežinodamas, kad rašau publikacijų ciklą apie A. Žalį, išbeldė maždaug tokį tekstą: "Einu M. Mažvydo alėja, žiūriu - memorialinė lenta Alfonsui Žaliui. Pradėjau raustis internete, kas tas Žalys buvo. Kokie klodai atsivėrė, kokio masto asmenybės ir kokių tikro miesto šeimininko užmojų būta", - dalijosi atradimu muzikas.

Na, jei ne kiekvienas, tai kas antras garbesnio amžiaus klaipėdietis, lenkdamas pirštus, būtinai įvardins kelis, o gal ir keliolika Klaipėdos kampelių, kurių tikrai neturėtume, jei ne A. Žalio skvarbus žvilgsnis ne į tą dieną, o į ateitį. Jau užaugo kelios kartos klaipėdiečių, kurie glostydavo tuomet dar vienintelį skulptūrinį džiaugsmą vaikams - "Katiną", Skulptūrų parke kardavosi ant "Balno" - abi skulptūros sukurtos Regimanto Midvikio, kurį į Klaipėdą parviliojo A. Žalys.

Šiandien su miniomis klaipėdiečių džiūgauju, kad tas katinas pramynė takus ir šiandieninei mažajai plastikai - peliukui, berniukui su šuniuku, moterytei su lagaminu, vaiduokliui, undinėlei. M. Mažvydo alėja jau tampa mažosios plastikos galerija po atviru dangumi. Ir, kas svarbiausia, skirtingai nuo A. Žalio laikų, tie unikumai miesto biudžeto dažniausiai neeikvoja - randasi žmonių ar organizacijų finansuojami.

A. Žalio laikais suremontuoti, restauruoti fachverko pastatai tapo tikrais traukos centrais, pradedant Menininkų kiemeliu, baigiant Teatro aikšte. Oi, koks buvo triukšmas dėl Taravos Anikės skulptūrėlės atstatymo. Ir čia A. Žalys savo valia padėjo tašką - Anikė turi stovėti tenai, kur stovėjusi.

Kitame rašinyje - bent kiek apie senamiesčio restauracijos reikalus. Kokių čia gudrybių Vykdomojo komiteto pirmininkui reikėjo, kad prisidengtų bent figos lapais...