Nežinomas Alfonsas Žalys (12)

Tęsinys. Pradžia spalio 4 d. numeryje

A. Žalio knygoje "Prisikėlimas" teko atrasti labai nustebinusią išpažintį.

"Esu kaltas dėl Marijos Taikos Karalienės bažnyčios. Ne, ne todėl, kad ji buvo atimta iš tikinčiųjų, kurie tą bažnyčią pastatė iš savo surinktų pinigų. Į Klaipėdą mane atsiuntė dirbti 1961 m. rugpjūčio mėnesį. Tada jau mačiau, kad viršūnėse buvo nutarta bažnyčią atimti, nes po 2-3 mėnesių buvo pradėta akcija prieš šios bažnyčios statytojus, tos statybos organizatorius neva todėl, kad jie spekuliavę statybinėmis medžiagomis, neteisėtai jas įsigiję ar išvis nepirkę ir t.t. Tada maniau, kad taip ir yra...Nežinau, ar taip galvojo tuometinis partijos miesto komiteto pirmasis sekretorius K. Mackevičius. Tokios pozicijos teisingumu buvo įsitikinęs partijos miesto komiteto antrasis sekretorius M. Arsentjevas, tikras diktatorius, didelis šovinistas ir tikrasis partijos miesto komiteto šeimininkas. Klaipėdos bažnyčios reikalai buvo sprendžiami ne Klaipėdoje, o, kaip sakoma, aukščiausiu lygiu. Jau vėliau esu girdėjęs kalbant kai kuriuos respublikos vadovus, kad Klaipėdos bažnyčios statybos klausimus A. Sniečkus derino su aukštas pareigas einančiu maskviečiu, kuris ir leidęs (žodžiu) statyti. Bet kada ji jau buvo pastatyta, A. Sniečkus dar kartą sugalvojo suderinti šį klausimą su pačiu N. Chruščiovu. A. Sniečkui buvo pasakyta, kad tai - savivalė, kad negalima leisti tikintiesiems Klaipėdoje atidaryti bažnyčią", - knygoje išpažino A. Žalys.

Aukos naujos katalikų bažnyčios statybai buvo pradėtos rinkti maždaug nuo 1953 m., kai pasimirė Stalinas. Mieste turbūt būtų sunku atrasti pokarinių lietuvių šeimą, kuri tam šventam reikalui nebūtų aukojusi. Prisimenu ir pati, kaip kalėdiniu periodu ir į mūsų namus ateidavo kunigas. Nežinau, kaip tėvai tvarkydavosi savo dvasinius reikalus, bet, kaip kunigėliui įteikdavo 25 rublius, pastebėdavau, nes anuomet tai buvo nemaži pinigai.

Aukomis prisidėjo ir užsieniuose įsikūrę lietuviai. Ypač "nusėdę" JAV ir Kanadoje. Šviesaus atminimo monsinjoras Bronius Burneikis yra pasakojęs, kiek vargo būdavo, kai laiškais atsiųstus dolerius reikėdavo keisti į rublius. Tekdavo imtis įvairių gudrybių, nes paprastas žmogus į banką atėjęs su doleriu rankose bemat susilaukdavo saugumiečių dėmesio. Keisti dolerius į rublius važiuodavo net į Rygą, kurioje nelegaliai klestėjo "keityklos". Bet ir čia reikėjo "blato", kitaip tariant, keitikams patikimo žmogaus rekomendacijų. Šiandien jau aišku, kad ir Klaipėdoje tų "keityklų" būta, bet saugiau buvo bruktis į Rygą.

Už suaukotus pinigus 1957-1960 m. tuometiniame Klaipėdos pakraštyje buvo sumūryta aukšta bažnyčia. B. Burneikis yra sakęs, kad davusi leidimą statyti bažnyčią Rumpiškės gatvės kemsynuose pelkynuose valdžia nesitikėjo, kad ten iš viso įmanomos kokios nors statybos.

1988 m., kai bažnyčia buvo grąžinta tikintiesiems, laikraščiui "Tarybinė Klaipėda" vadovavęs redaktorius Antanas Stanevičius yra padaręs išvadą: "Sprendimas ją atimti, inscenizuojant kriminalą, yra viena šlykščiausių aukščiausios komunistinės nomenklatūros dviveidiškumo apraiškų." Tuomet buvo areštuoti klebonas Liudvikas Povilonis, vikaras Bronislovas Burneikis ir dar penki jau ne su dvasiniais, o tiesiogiai su statybiniais reikalais susiję žmonės, kuriems buvo paskirtos įvairios sėdėjimo kalėjime "kvotos". Dvasininkai iškalėjo po ketverius metus. Dailininkas Antanas Kmieliauskas, 1960 m. sukūręs didįjį altorių, nutapęs paveikslą, buvo išmestas iš Lietuvos TSR dailininkų sąjungos.

Ant užgrobtosios bažnyčios fasado atsirado užrašas "Liaudies filharmonija", tačiau tikintieji iškart pradėjo šventą kovą dėl bažnyčios grąžinimo. Jų surašyti raštai skriejo visoms valdžioms - miesto, respublikos, SSRS. Nors tai buvo pavojinga, buvo surinkta šimtai tūkstančių parašų, Vakarų radijo stotys nuolat pranešdavo apie šį skaudulį.

"Atkaklioje tikinčiųjų kovoje A. Žaliui teko stovėti kitoje barikadų pusėje. Jis matė, kad atsidūrė neteisiųjų pusėje, ir tai jį labai slėgė", - rašoma A. Stanevičiaus knygoje "Alfonsas Žalys".

Taigi, kai 1988 m. aukštoji valdžia leido bažnyčią grąžinti tikintiesiems, tada miesto valdžia, jausdamasi nusikaltusi ir skolinga, jau atkalėjusiam ir paskirtajam klebonui dekanui monsinjorui B. Burneikiui, ir Telšių vyskupui Vaičiui siūlėsi padėti atstatyti bei suremontuoti suniokotą bažnyčią ir kleboniją. Siūlyta iškelti filharmoniją, atstatyti bažnyčią ir tik tuomet ją grąžinti tikintiesiems, tačiau dvasininkai "kietai" laikosi pozicijos - grąžinti šiandien, rytoj, o ne po kelerių metų.

Bus daugiau