Nežinomas Alfonsas Žalys (10)

Tęsinys. Pradžia 2014 m. spalio 4 d. numeryje

Galima sakyti, kad tie klaipėdiečiai, kurių keliai susikryžiavo su A. Žalio minamais takais, yra kupini dėkingumo apvaizdai už tai, kad jų gyvenime taip nutiko. Tarp jų - ir gilias vagas Klaipėdos ir Mažosios Lietuvos kraštotyroje išvagojęs ir tebevagojantis Dionyzas Varkalis.

Kalvystės muziejus - akimirksniu

Nors jis negali atleisti dėl sprendimo naikinti Liepų gatvės kapinines, tačiau A. Žalį garbina dėl Kalvystės muziejaus steigimo. Kadaise jis Šaltkalvių gatvėje aptiko užgriozdintą kalvę ir risčia nudūmė į Vykdomąjį komitetą apie radinį pranešti A. Žaliui. Šis, metęs visus darbus, išdundėjo kartu su D. Varkaliu. Kaip viskas klostėsi toliau, aprašyta Kosto Kauko apybraižoje "Vėtrų ugdytas".

"Abu apžiūrinėja pro tą patį kiaurą langelį. "Kalvė. Tikra kalvė",- pripažįsta pirmininkas. "Atkraustysiu duris, apžiūrėsim." "Durų kol kas nelieskim. Važiuojam, parašysiu įsakymą, išsinuomosi. Tada." Prieš išeinant iš kiemelio, Dionyzas tarsteli: "Atsiprašau, pirmininke. Kai tik pamačiau šią kalvę, man toptelėjo eretiška mintis. Tik nedrįstu jos pasakyti." "Įdomu. Net labai. Erezijos davė pasauliui daug gera. Gal ir ši duos? Sakyk." "Prisiminiau liaudies išmintį: įleisk kiaulę į bažnyčią, tai ir ant altoriaus užlips." A. Žalys juokiasi. "Todėl kiaulės į bažnyčią neleidžiamos. Na, na, kokia gi ta erezija? Materialinė? Kultūrinė? Dvasinė?" "Joje susilydžiusios visos vertybės. Pirmiausiai reikėtų daug pinigų. Tikriausiai pats kalvystės dievas Hefaistas į ausį pakuždėjo: čia yra nuostabiausia vieta Kalvystės muziejui. Vienas jo skyrius būtų kalvė. Antras - kiemas. Trečias - štai šitas kieme esantis namas. Stambių eksponatų turime daugiau nei reikia: meniškiausios tvorelės, gražiausi kryžiai iš sunaikintų kapinių. Smulkesnių darbų yra Kraštotyros muziejaus fonduose. Jų dar įmanoma surasti ir kaimuose." Pirmininkas susimąsto. "Graži erezija. Net labai. Kiek šiame name gyventojų?" "Daug nebus. Dvi trys šeimos. Namas paprastas. Vieno aukšto. Plokščiastogis. Tikriausiai čia buvusios dirbtuvės." Pirmininkas minutėlę patyli. "Pritariu! Darom Kalvystės muziejų!"

Prisiminęs tą dieną, Dionyzas pagyvėja, prašviesėja jo veidas: "Per dešimt penkiolika minučių aš įsigijau dirbtuves. Per tas pačias keliolika minučių buvo pradėtas Kalvystės muziejus... Kai tik sugrįžome į Vykdomąjį komitetą, pirmininkas pasikvietė Kultūros skyriaus vedėją Nijolę Navogreckienę ir paprašė kartu su Butų skyriumi pasirūpinti prie kalvės esančio namo gyventojų iškeldinimu į naujus butus, susitarti su architektais dėl kalvės ir to namo įvertinimo, dėl rekonstrukcijos projekto." Ir vis giria, giria Alfonsą Žalį: "Žmogus buvo be galo užsiėmęs, nes tada Vykdomajame komitete darbavosi gal dešimt kartų mažiau tarnautojų nei dabar Savivaldybėje, bet neatstūmė atėjusio interesanto, bemat viską, ką gali, padarė."

PAVEIKSLŲ GALERIJA. Po kiekvieno objekto atidarymo Alfonsas Žalys jausdavo palengvėjimą. Bet labai trumpam, nes "ant konvejerio" jau būdavo kita vizija ir planai jai įgyvendinti. Atidarant Paveikslų galeriją: A. Žalys (centre) su (iš kairės) LSRS kultūros ministru Lionginu Šepečiu, Kultūros fondo vadovu Pranu Gudynu, partijos Klaipėdos miesto komiteto trečiuoju sekretoriumi Algirdu Vaitiekūnu, skulptoriumi Konstantinu Bogdanu, muziejininku Pauliumi Galaune.

Skulptūrų parko gimimas

A. Žaliui Klaipėdos inteligentijos dalis negali atleisti dėl dviejų dalykų - gaisrinės dabartinės Atgimimo aikštės teritorijoje pasmerkimo nugriauti ir kapinių Liepų gatvėje sunaikinimo.

Su kapinėmis miesto centre reikėjo kažką daryti, nes čia teritoriją baigė užkariauti kiečiai, nemaža dalis antkapinių paminklų buvo išgriuvę ar išvartyti, kai kurie - pavogti. Kai kuriems žmonėms nebuvo nieko šventa: ant išluptų vokiškų paminklų prilituodavo raudonas žvaigždes ir statydavo ant savo artimųjų kapų. Kai kas be jokių leidimų ėmė laidoti artimuosius ant žymių klaipėdiečių palaikų viršaus. Be to, kapinės jau buvo tapusios asocialių asmenų (jų būdavo ir sovietmečiu) "namais".

Daug kas iš pokarinių klaipėdiečių žino "kapinių folkloro" baisumus. Pavyzdžiui, kai darbininkės, po antrosios pamainos eidamos iš fabriko "Gulbė" tiesiu keliu per kapines, buvo mirtinai išgąsdintos iš duobių "prisikėlusių numirėlių". Jų vaidmenį atliko dieną čia orgijas kėlę ir užmigę vyrukai, o vidurnaktį "prisikėlę" ieškoti vandens...

EKSTREMALAS. Būdamas smalsus, sportiškas, Alfonsas Žalys nevengdavo ir ekstremalių išbandymų. Šioje nuotraukoje - pasiruošimas skristi sklandytuvu, o paskui šokti parašiutu.

Dauguma klaipėdiškių kartu su parriedančiu frontu iš Rytų pasitraukė į Vakarų Vokietiją. Tad prižiūrėti artimųjų kapų nebebuvo kam. Ir su jomis reikėjo kažką daryti. Žalių šeimos draugas Algirdas Vaitiekūnas prisimena, kaip Vykdomojo komiteto pirmininkas viename biuro posėdyje prabilo: "Reikia pasitarti, ką daryti su senosiomis, labai apleistomis kapinėmis pačiame miesto centre. Pagal nustatytą tvarką jas panaikinti galima tik praėjus 70 metų nuo paskutinio laidojimo. Kai jų niekas neprižiūri, čia nežinia ko galima sulaukti."

Nutarta, kad iš tiesų būtina ieškoti sprendimo. Pasak A. Vaitiekūno, jis susiklostė netikėtai: "Kai A. Žalys, grįžęs iš užsienio kelionės, užsidegęs pasakojo apie matytą skulptūrų parką, pasiūliau - gal ir mums bent jau toje kapinių dalyje, kurioje senų seniausiai nebelaidojama, reikia pabandyti ką nors panašaus padaryti? Skulptūrų parkas reikštų didesnę pagarbą čia palaidotiems žmonėms negu neprižiūrimų kapinių gyvatynas."

Tuokart Vykdomojo komiteto pirmininkas į pasiūlymą niekaip nereagavo. Tačiau po kiek laiko A. Vaitiekūnas išgirdo jau išnešiotą skulptūrų parko kūrimo viziją: "Žinai, apgalvojom, kaip galim tą skulptūrų parką sutverti. Skulptorius su šeimomis kviestume paatostogauti mėnesį kitą, apgyvendintume Smiltynės kurhauze, o kad nereikėtų jiems kasdien naudotis keltu, ten pat ir darbo stovyklą įrengtume. Mūsų maitinimas, mūsų akmenys, o jų - darbas. Turėtų pavykti!"

Per kelerius metus, plečiant skulptorių vasaros simpoziumų ratą, ir radosi Skulptūrų parkas. Vienu ypu buvo sutvarkytas ir paminklas žuvusiems 1923 metų sukilimo savanoriams. Tai neliko nepastebėta ideologijos sergėtojų. Skundai skriejo ne tik į Vilnių, bet ir į Maskvą. Ir vėl pirmininkui bei jo pavaduotojams reikėjo išradingumo tikrintojus užliūliuoti Klaipėdos krašto istorijos ypatumais.

Apie pačius įvairiausius valdžios ir tikrintojų "užliūliavimo" būdus - kitame rašinyje.

Bus daugiau