Karolis Rupkus: "Man svarbu, kad žmonės manęs klausytųsi, o ne žinotų"

9 dainų albumas išleistas elektroniniu formatu ir jį melomanai gali parsisiųsti už simbolinę kainą - vos 1 eurą. Anot Karolio, už surinktus pinigus jis surengs puotą benamiams uostamiesčio katinams.

Kodėl surinktus pinigus nusprendei paaukoti keturkojus globojančioms įstaigoms? - Karolio teiravosi "Vakarų ekspresas".

Katinai man yra sielos gyvūnai. Su sužadėtine jau 6 metus auginame iš prieglaudos paimtą katiną. Jis - visavertis mūsų šeimos narys, tad pamaniau, kad būtų visai prasminga šiuo albumu padėti apleistiems jo gentainiams bei jais besirūpinantiems žmonėms.

Papasakok, kaip gimė tavo albumas "Camera"?

Albumo "gimdymo" procesas buvo ilgas ir sudėtingas, nes visą kūrybinį ir techninį darbą sumojau atlikti pats. Taigi vargau dvejus metus.

Vis dėlto visiškai be pagalbos apsieiti nepavyko. Su ritmika padėjo mano geras draugas būgnininkas Viktoras Rubežas, o trimito partiją atliko kitas geras pažįstamas Vilius Tamošaitis, muzikos pasaulyje labiau žinomas "GeraiGerai" pseudonimu.

EMOCIJA. Atlikėjas Karolis Rupkus neigia esąs depresyvus žmogus, tačiau liūdnoji jo asmenybės pusė, matyt, pasireiškia kūryboje. Akimirka iš pirmojo solinio albumo pristatymo koncerto. Virginijos SAMULIONYTĖS nuotr.

Albumo pristatymo koncerto metu dėkojai savo antrajai pusei už kantrybę. Koks tu šiuos dvejus metus buvai?

Pastaruoju metu buvau tarsi kosmonautas kažkokioje nerealioje planetoje. Ten buvo tik garsai, muzika, klausymasis... Kokius metus laiko negalėjau įprastai mėgautis muzika, nes smulkmeniškai ją nagrinėdavau.

Kažkada Šarūnas Marčiulionis prisipažino negalintis paprastai žiūrėti ir mėgautis krepšiniu - jis išsyk pradėdavo analizuoti techninius žaidimo pateikimo aspektus. Taip jaučiausi ir aš. Vis dėlto turiu pripažinti, kad žinios, įgytos leidžiant pirmąjį albumą, bus labai naudingos ateityje.

Apie muziką ir dvasinę pusiausvyrą

Tavo kūryba gili, prasminga, gal netgi šiek tiek pesimistiška. "Soldiers Never Cries", "Lost Astronaut", "There is No God". Kas tave inspiruoja kurti? Kaip ir kada gimsta eilės?

Šiaip aš nesu depresyvus žmogus, tačiau, matyt, liūdnoji mano asmenybės pusė dažniau pasireiškia kūryboje. Vienoje Andriaus Mamontontovo dainoje yra eilutė: "Tik liūdesys yra sielos džiaugsmas." Ši eilutė puikiai tinka man. Turbūt dalį savo liūdesio atiduodamas kūrybai, tampu linksmesnis gyvenime. Tai - lyg suderintas dvasinės pusiausvyros mechanizmas.

Muzika padeda išlieti susikaupusias mintis, graužatį.

Kaip vyksta kūrybinis procesas?

Viskas prasideda nuo pirminės minties ar frazės. Tuomet aplink ją pradedu dėlioti žodžius, garsus. Jeigu mintis gera, ji manęs nepaleis kokią savaitę, mėnesį. Retai būna, jog iš galvos išgaruoja kai kas tikrai unikalaus. O jeigu pamirštu, tuomet tai turbūt nebuvo labai jau įdomu ir svarbu.

Sakoma, kad kuriantis žmogus yra tarsi "paliestas Dievo"...

Manau, kad kiekviename iš mūsų slypi asmeninis Dievas. Vidinis balsas, kuris, nepaisydamas mūsų išsilavinimo, pažiūrų ar gyvenimiškos patirties, ribinėmis gyvenimo akimirkomis mums diktuoja, kuris pasirinkimas yra teisingas. Tik ne visi jo klauso...

Vis dėlto žmogui reikia kažkuo tikėti, turėti autoritetą, siektiną pavyzdį.

Aš labai retai vartoju žodį "autoritetas". Žmonės, turėdami konkrečius kūrybinius autoritetus, pradeda juos kopijuoti, mėgina eiti tuo pačiu keliu, o aš esu linkęs pasiimti gerus dalykus iš daugelio įvairių žmonių ir suformuoti kažką savito ir unikalaus.

Aš galiu išvardinti milijoną savo mėgstamų atlikėjų, tačiau išskirti kurį nors vieną kaip siektiną pavyzdį... Ne, nenoriu. O žodį "autoritetas" aš vartoju tik kalbėdamas apie savo tėvus.

Nei rokas, nei popsas...

Kaip įvardintum savo muzikos žanrą?

Neseniai sulaukiau recenzijos, kurioje mano žanras įvardytas kaip "indie blues". Tačiau aš savo muziką vadinčiau trumpiau - tiesiog "indie" ("nepriklausomas"). Tai apibūdina ne tik tavo atliekamą muziką, bet ir tai, kaip tu ją pateiki.

Kalbant apie turinį, savo muziką vadinčiau "tamsoku popsu". Negaliu sakyti, kad esu roko muzikantas - "AC/DC" gerbėjai mane pirštais užbadytų. O sakyti, kad groju popsą, vėlgi netinka.

Muzikuoji jau nuo studijų laikų. Tuomet priklausei grupei "Arrogantics". Kada vėl pradėjai groti vienas?

Iš tiesų pradėjau muzikuoti dar vaikystėje. Lankiau muzikos mokyklą, o būdamas šešiolikos jau grojau kartu su grupe "Silence Breakers" (angl. "Tylos griovėjai"), kurią subūrė Juozo Karoso muzikos mokyklos mokytojas Deividas Kontrimas. Ji gyvavo dvejus metus.

Tai buvo labai puikus projektas. Dažnai repetuodavome, turėjome nemažai "fanų". Vėliau iš šios grupės "išsirito" "Arrogantics", kuri gyvavo septynerius metus. Vienas koncertuoti pradėjau maždaug prieš trejus metus. Tačiau man dažnai talkina buvę grupės nariai, su kuriais lig šiol sutariame puikiai.

Populiarumas - nesvarbu?

Vis dėlto neatrodo, jog daug dėmesio skiri savireklamai.

Šiais laikais savireklama reikalauja nemažai laiko ir pastangų. Kadangi neturiu nei prodiuserių nei vadybininkų, savireklamai ne visada pavyksta skirti tiek laiko, kiek reikėtų. Kita vertus, šiais laikais itin populiaru reklamuoti ne savo sukurtą produktą, o savo asmenybę.

Dažniausiai produkto net apskritai nereikia. Šiuo atveju, aš esu gan senamadiškas ir stengiuosi save reklamuoti tuomet, kai ką nors sukuriu vertingo. Man svarbu, kad žmonės manęs klausytų, o ne tik "žinotų". Be to, mano muzika nėra itin komercinė ar plačiai vartojama. Ji labiau skirta jaukiai, kamerinei aplinkai. Tokia ta jos stilistika, nuotaika. Tad aš gan komfortiškai jaučiuosi koncertuodamas "pabuose" ar mažuose klubuose. Man tikrai nereikia brangaus apšvietimo ar daugiatūkstantinės minios tam, kad aš koncerto metu jausčiausi visavertiškai.

Ir žiūrovams, matyt, nepataikauji?

Koncertų metu stengiuosi sukurti jaukią atmosferą ir atsižvelgiu į klausytojų poreikius. Tačiau kurdamas muziką esu toks, koks esu. Jeigu kuri vien tam, kad patiktų kitiems, manau, tai yra tik verslas.

Pirmoji muzika - "Kukučio baladės"

Kokia šiandien kuriančių muzikantų sėkmės formulė? Koks turi būti atlikėjas, kad išsiskirtų iš daugumos?

Viena vertus, sėkmės formulė yra labai paprasta - tiesiog domėtis šiandienos muzikos aktualijomis, madomis ir mėginti daryti tą patį. Lėtesnis ir sudėtingesnis būdas yra eiti savo paieškų keliu, daryti tai, kas patinka, eksperimentuoti ir kantriai judėti sėkmės link.

Sakei, kad muzika susidomėjai dar būdamas vaikas. Paauglystėje turbūt priklausei kokiai nors subkultūrai, kambario sienas dengė plakatai, neklausei tėvų... Ar teisybę sakau?

Ne... (juokiasi. - Autor. past.) Nenešiojau nei lenarų, nei kerzų ar grandinių. Buvau gana paprastas paauglys, nuoširdžiai besidomintis įvairia muzika.

Su įvairiais žanrais ir stiliais mane supažindino tėtis, kuris turėjo didelę plokštelių kolekciją.

Turbūt pirmąją įtaką padarė Vytauto Kernagio "Kukučio baladės". Nors tuo metu dar buvau visai mažas, tačiau, kiek pasakojo tėtis, aš labai džiaugdavausi išgirdęs šią muziką.

Viename interviu minėjai, kad norėtum, jog tavo kūrinius transliuotų "M-1 Plius". Kodėl?

Pirma, dėl principo, kadangi ši radijo stotis išvis netransliuoja lietuviškos muzikos (juokiasi. - Autor. past.) Antra, dėl to, jog, mano manymu, ši radijo stotis leidžia laiko patikrintus kūrinius.

Jei "M-1 Plius" leistų mano muziką, tikėčiau, jog ji išlaikė laiko testą.

Kaip manai, kokias šiuolaikinių atlikėjų dainas žmonės niūniuos po, tarkim, 30 metų?

Nuoširdžiai manau, kad net ir po tiek metų bus aktualūs V. Kernagio, Aktorių trio kūriniai. O šiaip gana sunku išskirti, kadangi šiuolaikinė lietuvių muzikos scena šiandien tieisog klesti. Joje yra visko..!

Labai norėčiau, kad aktualios būtų tokios alternatyvios grupės kaip "Colours of Bubbles" ar "ba."

Kurti muziką lengviau nei rašyti

Kodėl nusprendei mokytis žurnalistikos?

Tokį sprendimą pakuždėjo priimti pragmatiškoji mano pusė. Tuo metu maniau, jog statyti gyvenimą tik ant meninio (muzikinio) pagrindo yra pernelyg drąsu. O ir mano kūryba tuo metu išgyveno nebrandų paauglystės etapą. Galbūt trūko pasitikėjimo savimi. Taigi lyg apsidrausdamas pasirinkau visai kitą, tačiau gana artimą specialybę.

Ar nesigaili šio pasirinkimo?

Ne... Dirbdamas žurnalistinį darbą, tu stebi viską. O kasdienis pasaulio naujienų "perleidimas" per save stipriai formuoja kūrybinį požiūrį.

Kas sunkiau: kurti muziką ar rašyti tekstą?

Parašyti gerą tekstą yra labai sunku ir aš žaviuosi žmonėmis, turinčiais savotišką rašymo stilių, mokančiais lengvai dėstyti mintis ir gerai perteikti idėją. Man pavydu, nes ir pats tekstą stengiuosi "perleisti" per save - kad jis taptų organiškesnis. Tačiau yra žmonių, tiesiog gimusių rašyti.

Kurti muziką man yra lengviau.

Kam daugiausiai skiri savo laiko?

Žurnalistikai daugiau skiriu paros laiko, juk tai - mano darbas. Tačiau jausmo, širdies daugiau atitenka muzikai. Juk kūryba yra tarsi tavo vaikas. Natūralu, jog savo vaikui skiri daugiau dėmesio ir širdies nei darbui.

Papasakok apie savo rašymo patirtį.

Na, galiu pasigirti, kad dirbau abiejuose uostamiesčio dienraščiuose. Kurį laiką leidau žurnaliuką "Taško klubas", kurį žmonės galėjo rasti traukiniuose. Tačiau visko aprėpti nepavyko ir teko atsisakyti pastarosios veiklos.

Dauguma kūrėjų Klaipėdoje ir netgi visoje Lietuvoje jaučiasi it paukščiai narvelyje. Tad dažnai patraukia į tolimesnius kraštus. Koks tavo požiūris į emigraciją?

Man patinka gyventi Klaipėdoje, kur gimiau ir užaugau. Dažnai girdime, kad šiame mieste nėra kas veikti. Tačiau tereikia žvilgterėti į dienraščių laisvalaikio priedus ir pamatysime, kad kiekvieną dieną čia kas nors vyksta. O ir Vilnius nėra taip jau toli. Vos 2,5 val. kelio - tiek žmonės užtrunka sėdėdami metro Niujorke ar Maskvoje, keliaudami iš vienos miesto dalies į kitą. Mano nuomone, šiame skaitmeniniame amžiuje vieta nebėra kliūtis kažko siekti.

Kokius menus, be muzikos, dar mėgsti?

Dievinu kiną... Gaila tik, kad domėjimasis kinu kainuoja marias laiko. Todėl jau senokai bežiūrėjau kokį gerą kino filmą. Mėgstu Vudžio Aleno (Woody Allen) filmus bei keistokas skandinaviškas juostas. Man patinka kinas, kuris priverčia mąstyti, palieka vietos interpretacijai.

Koks pirmas kino filmas šauna į galvą?

"Forestas Gampas"!