"Esu klaipėdietis, tai einu už savo kraštą"

2020-01-21 13:01

"Tas žygis kuo toliau, tuo labiau masina žmones, ypač Klaipėdos krašto. Man jame viskas patiko. Jis labai padeda išsikrauti emociškai. Ateini į jį su visomis pasaulio problemomis, o išeini su tuščia galva ir skaudančiomis kojomis. Tiems, kurie dirba protinį darbą, jis labai padeda išsikrauti", - įspūdžiais dalijosi kolega Viktoras Kesminas iš portalo www.VE.lt, naktiniame pėsčiųjų žygyje "Klaipėdos sukilimo dalyvių keliais" dalyvavęs jau ketvirtą kartą po trejų metų pertraukos.

Pasak V. Kesmino, šiame žygyje visada būna daug žmonių, ypač kariškių - ir šaulių, ir pasieniečių, kitaip sakant, uniformuotų žmonių iš Šiaulių, Kėdainių, Telšių - t. y. iš visos Lietuvos.

Beje, šiemet naktį iš penktadienio į šeštadienį žygiavo ir pats krašto apsaugos ministras Raimundas Karoblis, ir Klaipėdos vicemeras Arūnas Barbšys, ir uostamiesčio Tarybos narys Arvydas Vaitkus, ir daugelis kitų. V. Kesminui susidarė įspūdis, kad šiemet kariškių, ko gero, buvo daugiau nei civilių.

Vien tik užsiregistravusiųjų buvo per 3 tūkst., o eina ir neužsiregistravusieji - šiaip, dėl idėjos. Registracijos iš anksto mokestis - 3 eurai, vėliau - 5 eurai. Už tam tikrą žygių skaičių galima nusipirkti medalį už 15 eurų. Po registracijos pasakomos kalbos, pagroja orkestras, sugiedamas Lietuvos himnas ir pradedama žygiuoti. Pasak Viktoro, seniau kariai pradėdavo su daina ir bėgdami.

Kelias buvo purvinas

"Kadangi visi pajudame vienu metu, prasideda sangrūda. Mes su draugais visada stengiamės neskubėti. Buvo einančiųjų ir už mūsų ir prieš mus. Mano žygis iš Gardždų į Klaipėdą truko šiek tiek daugiau nei 6 valandas. Pradėjome apie 22 val., baigėme apie 4.20 val.", - pasakojo Viktoras.

Anot jo, toks žygis yra sunkus, ypač - tam nepasiruošusiems žmonėms. Dažnai būna šalta, kelias nėra labai patogus. Šį kartą buvo pliusinė temperatūra, tad kelias buvo labai purvinas. "Purvo buvo iki pusės blauzdų. Žinoma, galima eiti aplinkui, bet tai daro visi ir tu stovi kamštyje. O juo labiau kad, kai 3 tūkst. žmonių eina aplinkkeliu, jis irgi tampa purvynu.

Žygio pabaiga visada atrodo labai sekinanti, pėdos nuspaustos, jau kankiniesi ir sužinai, kad dar liko keturi kilometrai. Dažniausia juos eini asfaltu, tie kilometrai būna labai monotoniški. Paskutinieji buvo einant Tilžės gatve ir Mokyklos gatvės tiltu, o paskui pro Skulptūrų parką. Tai labai emociškai sekinantis žygis, bet jis nuteikia labai teigiamai, kai jį baigi", - pasakojo Viktoras.

Einant šalta nebuvo, bet kai Viktoras grįžo namo, pajuto, kad yra įšalęs, prireikė šiek tiek laiko, kol nustojo drebėti.

Paklaustas, o kodėl jis eina į tą žygį, V. Kesminas atsakė: "Mane pakvietė draugai. Šį kartą ėjome keturiese. Be manęs, kolega, kuris eina 7 kartą, ir du pasieniečiai iš Nidos su šunimis, išmokytais užuosti sprogmenis. Taigi, mūsų buvo keturi vyrai ir du šunys. Beje, šunys visai nepavargo.

Kitas dalykas, norisi nuveikti ką nors tokio, ką galėčiau atsiminti. Man Klaipėdos kraštas savas. O žygis skirtas specialiai jam, yra tradicinis. Esu klaipėdietis, tai ir einu už kraštą. Graži idėja. Be to, žygis gana įdomus tuo, kad yra naktinis, eini per visokius šabakštynus ir pelkes. Jis man mielas širdžiai.

Kai ėjau į jį prieš trejus metus, man siaubingai nutrynė pėdas, dar ir nuspaudė ir aš paskutinius kelis kilometrus vienos pėdos negalėjau priminti, o kitos negalėjau pakelti. Abiem kojomis šlubas, sukandęs dantis, bet nuėjau."

Viktoras prisipažino, kad supratęs, jog geriau pertraukų tarp žygių nereikėtų daryti. "Emocine prasme tu žinai, kas tavęs laukia, kokių reikia batų, kokios aprangos. Atrodo, kad bus lengva, nes jau esi ėjęs.

O pasirodo, kad tu per tuos kelerius metus priaugai kelis kilogramus, nusipirkai mašiną, mažiau vaikštai, nebesi tos pačios sportinės formos. Po kažkelinto kilometro pajutau, kad man eiti vis dėlto buvo sunkiau nei prieš trejus metus", - sakė pokalbininkas.

Vainikavo brasta per upelį

Paklaustas, ar žmonės tame žygyje norėdami sušilti geria alkoholį, Viktoras atsakė: "Nerašyta taisyklė ta, kad išgėrusiam sunkiau eiti, pritrūksta jėgų. Žinoma, pasitaiko ir išgeriančių."

Viktoro manymu, į tokį žygį galima eiti ir vienam ir būti saugiam, nes jame visada sutiksi žmonių. Yra kontrolės punktai, kuriuose, jei reikia, gali gauti medicinos pagalbą, yra kariai, kurie tarpusavyje turi kontaktus, jeigu nepasiektum medicininės pagalbos, ir kt.

"Paprastai su draugais tik eidami kelis kilometrus kalbamės, aptariame visas naujienas, o paskui pasineriame į individualius apmąstymus. Keista, bet po kurio laiko net daugiausia kalbantys žmonės nutyla. Draugų, žinoma, nepaliekame, nes paskui būtų labai sunku juos rasti minioje. Mes, lietuviai, visi rengiamės dažniausiai pilkai ir juodai, tai tamsoje draugą įžiūrėti būtų sunku.

Šiemet buvo keli bjaurūs ruožai. Vienas iš jų - ėjimas 4 kilometrus palei geležinkelį. "Eini bėgiais arba šalia bėgių. Tamsu, tas ruožas neapšviestas. Gali pasirinkti, arba eiti pačiais pabėgiais, arba šalia bėgių. Nors šlaito nuožulnumas nedidelis, bet po kokio kilometro dėl įstrižai dedamos pėdos pradedi jausti, kad trina vieną pusę, tada eini kita. Palei bėgius būna visokių dalykų - tai duobelė, tai skalda, tai žvyras, žodžiu, vargina", - pasakojo Viktoras.

O visą žygį, pasak V. Kesmino, vainikavo ir buvo tarsi vyšnia ant torto - brasta. Žygiui įpusėjus jo dalyviai gavo kareiviškos košės ir saldžios arbatos. Tada jie patraukė mišku, kuriame buvo brasta. "Susidarė milžiniškas kamštis. Per upelį buvo padaryti tilteliai, t. y. buvo tiesiog sumestos kelios šakos ir ištempta virvė. Daug kas tuo pasipiktino. "Čia tiltelis?" - klausė jie.

Brastoje buvo ekstremalesnis pojūtis, nes per tas kelias šakas turėjo pereiti keli tūkstančiai žmonių. Man liūdniausia buvo dėl šuns, kuris įkrito į vandenį. Žinoma, jis išplaukė. Šiaip žygyje šiemet nebuvo nieko netikėto, galbūt išskyrus tik tą upelį ir brastą", - pasakojo pašnekovas.

Tado UKRINO ir Remigijaus RUSTEIKOS nuotr.